Vėlyvos paauglystės žmonės patiria padidėjusį jautrumą grėsmėms jau po kelių valandų vieni būdami kambaryje – toks poveikis išlieka net bendraujant internete su draugais ir šeima.
Tai rodo naujausios Kembridžo universitete atlikto kognityvinio neurologijos eksperimento išvados, kurių metu 40 16–19 metų jaunuolių buvo tiriami prieš ir po kelių valandų vien tik su išmaniaisiais telefonais ir be jų.
Daugelis šalių paskelbė vienatvės epidemiją. Tyrėjai nusprendė „sukelti“ paauglių vienatvę ir tirti poveikį atlikdami daugybę testų – nuo Pavlovo užduoties iki elektrodų, matuojančių prakaitą.
Mokslininkai nustatė, kad izoliacijos laikotarpiai, įskaitant tuos, kai dalyviai galėjo naudotis savo telefonais, padidino atsaką į grėsmę – galimų pavojų jutimą ir į juos reaguoti. Šis budrumas gali sukelti žmonių nerimą ir neramumą.
Tyrimo autoriai teigia, kad izoliacija ir vienatvė gali sukelti pernelyg didelį „grėsmės budrumą“, net kai jie yra prijungti prie interneto, o tai ilgainiui gali neigiamai paveikti paauglių psichinę sveikatą.
Jie teigia, kad tai gali prisidėti prie nuolatinių ir perdėtų baimės reakcijų, būdingų nerimo sutrikimams, kurie daugėja tarp jaunų žmonių visame pasaulyje.
Nors ankstesni tyrimai rodo, kad izoliacija sukelia nerimą keliantį graužikų elgesį ir grėsmę, manoma, kad tai pirmasis tyrimas, įrodantis šį poveikį atliekant eksperimentus su žmonėmis.
Išvados paskelbtos žurnale Karališkosios draugijos atvirasis mokslas.
„Po kelių valandų izoliacijos aptikome padidėjusio grėsmės budrumo požymių, net kai paaugliai buvo prisijungę per išmaniuosius telefonus ir socialinę žiniasklaidą“, – sakė Emily Towner, tyrimo vadovė iš Kembridžo Psichologijos katedros.
„Šis budrumas suvokiamų grėsmių atžvilgiu gali būti tas pats mechanizmas, sukeliantis pernelyg didelį nerimą ir nesugebėjimą jaustis saugiai, būdingą nerimui“, – sakė Geitso Kembridžo mokslininkas Towneris.
„Evoliuciškai prasminga, kad buvimas vieni padidina mūsų budrumą prieš galimas grėsmes. Šie reagavimo į grėsmes mechanizmai patiria daug pokyčių paauglystėje, gyvenimo etape, kuriam būdingas didėjantis savarankiškumas ir socialinis jautrumas.”
„Mūsų eksperimentas rodo, kad paauglių izoliacijos laikotarpiai gali padidinti jų pažeidžiamumą nerimo vystymuisi, net kai jie yra virtualiai sujungti.
Tyrėjai įdarbino jaunus žmones iš vietinės Kembridžo (JK) vietovės ir atliko išsamią atranką, kad sudarytų 18 berniukų ir 22 mergaičių, turinčių gerus socialinius ryšius ir neturinčių psichikos sveikatos problemų.
Dalyviams buvo pateikti pirminiai testai ir klausimynai, siekiant nustatyti „bazinį lygį“. Tai apėmė Pavlovo grėsmės testą, kurio metu ekrane buvo rodoma daugybė formų, iš kurių viena buvo suporuota su atšiauriu triukšmu, leidžiamu per ausines, todėl forma tapo susijusi su baimės jausmu.
Viso šio testo metu prie pirštų pritvirtinti elektrodai stebėjo „elektroderminį aktyvumą“ – fiziologinį streso žymeklį.
Kiekvienas dalyvis grįžo dviem atskiriems maždaug keturių valandų etapams, izoliuotiems Kembridžo universiteto Psichologijos katedros kambaryje, o po to testai buvo atlikti dar kartą. Vidutiniškai tarp seansų buvo maždaug mėnuo.
Visiems dalyviams buvo atlikti du izoliacijos seansai. Viena buvo praleista su keliais galvosūkiais, kad praleistų laiką, bet jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Kitiems dalyviams buvo leista išmanieji telefonai ir suteikti Wi-Fi kodai, taip pat muzika ir romanai. Vienintelė pagrindinė taisyklė abiejose sesijose buvo ta, kad jie turėjo nemiegoti.
„Mes nusprendėme atkartoti žmonių elgesį, kurį ankstesni tyrimai su gyvūnais nustatė po izoliacijos“, – sakė Towneris. „Norėjome sužinoti apie vienatvės patirtį, ir negalima paklausti gyvūnų, kaip jie jaučiasi vieniši.
Po abiejų seansų, apie save pranešta, vienatvė, palyginti su pradine, padidėjo. Vidutiniškai jis buvo mažesnis po izoliacijos su socialine žiniasklaida, palyginti su visiška izoliacija.
Tačiau po abiejų izoliacijos seansų dalyviai pastebėjo, kad grėsmės signalas – forma, susieta su siaubingu garsu – labiau kelia nerimą ir yra nemalonus po abiejų izoliacijos seansų, o elektrodai taip pat matuoja padidėjusį streso aktyvumą.
Vidutiniškai viso tyrimo metu atsakas į grėsmę po izoliacijos seansų buvo 70 % didesnis nei pradinis, nepaisant to, ar dalyviai bendravo skaitmeniniu būdu.
„Nors virtuali socialinė sąveika padėjo mūsų dalyviams jaustis mažiau vienišiems, palyginti su visiška izoliacija, jų reakcija išliko padidėjusi“, – sakė Towneris.
Ankstesni tyrimai nustatė ryšį tarp lėtinės vienatvės ir budrumo grėsmėms. Naujausios išvados patvirtina idėją, kad socialinė izoliacija gali tiesiogiai prisidėti prie padidėjusios baimės reakcijos, teigia mokslininkai.
Dr. Livia Tomova, Kardifo universiteto vyresnioji autorė ir psichologijos dėstytoja, kuri atliko darbą Kembridže, pridūrė: „Paauglių vienatvė visame pasaulyje pastaraisiais metais išaugo beveik dvigubai. Socialinės sąveikos poreikis ypač didelis paauglystėje, tačiau neaišku, ar bendravimas internete gali patenkinti šį poreikį.
„Šis tyrimas parodė, kad skaitmeninė sąveika gali nesušvelninti kai kurių giliai įsišaknijusių padarinių, kuriuos, atrodo, turi izoliacija paaugliams.”