Mes viliamės, jog tik tokie santykiai įgalins mus pasijusti išties mylimiems (net kai patys pasąmoningai tuo abejojame), suteiks mums paguodą negailestingo pasaulio akivaizdoje, kompensuos ankstesnės draugijos ir šeimyninės aplinkos praradimą bei nuslopins abejonių, ar apskritai pasaulis bei mūsų egzistavimas jame turi kokią nors prasmę, sukeltas baimes. Ar ne per "kuklūs" reikalavimai?

Galima atitinkamu elgesiu bei apmąstymais išsiugdyti ir daug dosnesnės meilės idėją, išmokti vertinti ją labiau kaip gyvenimo būdą, o ne kažkokį atpildą už būtus ir nebūtus "nuopelnus", kurio galime susilaukti (arba jį prarasti) tik keletą kartų gyvenime.
Tad ko reikia, kad mums atsivertų meilės persisunkęs gyvenimas? Kaip įsisąmoninti šiame deficito principo valdomame pasaulyje, kad kuo daugiau mes patys meilės atiduodame, tuo daugiau jos ir įgyjame? Ar mums prisidėtų dvasinės ramybės, jeigu mes įstengtumėme dažniau pagalvoti apie tai, kaip patiems tapti labiau mylinčiais, o ne atsiduoti godžioms svajoms, kaip meilė galėtų mus išgelbėti? Nesunku suprasti, kad žmogiškosios egzistencijos pradžioje (kaip ir jos pabaigoje) mums didžiausią reikšmę turi meilė, pasireiškianti per džiaugsmą, susižavėjimą, dėkingumą, stabilumą, geranoriškumą, gerumą. Tačiau laikotarpiu tarp pradžios ir pabaigos, kurį mes ir vadiname gyvenimu, išskyrus tik trumpus romantiškus blyksnius arba krizių akimirkas, meilę vis dažniau išstumia visus pakilius siekius negailestingai užgožiantys praktiški reikalavimai: darbas, pinigai, galia, valdžia.
Mes labai rimtai priimame beveik viską, išskyrus meilę. Mes atkakliai tobuliname visus savo sugebėjimus, išskyrus sugebėjimą natūraliai atiduoti ir priimti meilę savo tarpusavio santykių su kitais rėmuose. Mes nuolat vienas kito teiraujamės, kuo mes užsiimame gyvenime, o ne ar tikrai gerai mes gyvename. Kartais mes ištisais metais nerodome deramo dėmesio mylimiems žmonėms. O paskui stebimės: kodėl gi dabar mūsų santykiai, kuriuos mes ketinome vertinti ir puoselėti, ėmė irti ar net visiškai nutrūko.
Begalinis skaičius žmonių kasdien kenčia nuo meilės trūkumo. Šią būseną jie gali vadinti vienatve, aplinkos abejingumu, nepasitenkinimu ar dvasine tuštuma. Ir labai dažnai ji priveda netgi prie to, jog žmogus pradeda jausti susvetimėjimą net su pačiu savimi.
Meilė susieja mus su kitais žmonėmis. Ir tai mums yra būtinas poreikis. Pamatinis siekis rūpintis kitais bei naudotis jų rūpesčiu glūdi pačiose žmogiškosios esybės gelmėse. Mes visuomeniniai padarai, ir visas mūsų gyvenimas yra nulemtas tarpusavio santykių ne tik dėl to, kad mes sužinotumėm, ko esame pajėgūs gyvenime pasiekti, bet ir dėl to, kad suvoktumėm, kas iš tiesų esame. Kas mums turi didžiausią prasmę, kokį būties suvokimo lygį mes galime realizuoti, kokį gyvenimą kuriame. Meilė sujungia ir įkvepia mus. Vardan meilės mes tampame pajėgūs atsisakyti egoizmo, pakilti aukščiau kasdienybės sumaišties. Ir tai nebūtinai turi būti asmeninė meilė. Tai gali būti gaisrininkas, nedvejodamas puolantis į liepsnojantį pastatą gelbėti pasimetusio senuko; nepažįstamas žmogus, prilaikantis gatvėje mirštančio jaunuolio galvą, įmotė, priglaudžianti pamestinukus - štai tokiomis akimirkomis (o jų daugybė) meilė įrodo amžinai tebesanti gyva.
Mūsų miestų, o ir visos šalies gerovė bei klestėjimas, besąlygiškai priklauso nuo to, ar mes kaip atskiros asmenybės esame pasirengę rūpintis kitais žmonėmis. Saugi visuomenė - tai pasitikėjimu grįsta visuomenė, kurioje kiekvienas yra pasirengęs ištiesti pagalbos ranką kitam. Jeigu mes prarastumėm savo sugebėjimą priimti ir dovanoti meilę, atsidurtumėm vienatvės užribiuose ir taptumėm pajingi aplinkiniams bei sau patiems.
Gyvenimas vertas gyvenimo - tai gyvenimas meilėje. Kasdien atrasdami vis kažką naujo, kas yra vertingo meilėje, mes galime pagilinti ne vien atskirus, individualius santykius, o ir savo santykius su pasauliu apskritai. Meilėje mes atsiskleidžiame visomis savo gelmėmis. Meile mes įsitvirtiname kaip turinti teisę gyventi esybė, kuri savo vidinio pasaulio lobiais gali dalytis su kitais žmonėmis, - ir džiaugtis tuo, ką jie duoda mums.
Be abejo, ir seksualumas bei intymūs santykiai turi susilaukti ypatingo dėmesio. Dauguma mūsų išgyvena juos arba siekia jų. Tokiuose santykiuose bene atviriausiai pasireiškia mūsų siekis mylėti ir būti mylimiems. Tačiau ir į juos reikia žvelgti žymiai platesniame negu įprasta kontekste.
Meilė turi daug pavidalų, pereina daug fazių. Ji yra visaapimanti. Tačiau tikra meilė nepabrėžia reikalavimų bei sąlygų. Tiktai taip mylint galima pajusti visavertį pasitenkinimą gyvenimu - kokioje aplinkoje beatsidurtumėm ir ką bedarytumėm. Tai yra didžiausio gyvastingumo galinti suteikti laisvė, išlaisvinanti mus iš idealių santykių siekimo žabangų arba žmogaus, kuris iš anksto turėtų suteikti mums savo sutikimą mylėti, paieškų nelaisvės. Mylint laisvėje, viskas tampa įmanoma - čia ir dabar.
Meilė ir laisvė - svarbiausi žmogaus verto gyvenimo tikslai. Vienas jų daro įmanomu kitą, vienas veda prie kito. Tačiau labai akivaizdu, kaip mes esame ištobulinę savo sugebėjimus įvaryti save į kampą arba sužlugdyti pačius geriausius savo ketinimus. Mes siekiame meilės. Mes galbūt netgi be galo jos trokštame. Bet drauge būtent meilė arba jos poreikis - neretai tampa tarytum pačių didžiausių mūsų kančių ir gyvenimiškų sunkumų šaltiniu.
Kasdieninės problemos ir sunkumai nebūtinai turi susilaukti akivaizdaus "sprendimo" - labai dažnai tie sprendimai pasirodo tiesiog mechaniški ir paviršutiniai. Svarbiausia yra savo požiūrio į tarpusavio santykius pakeitimas, kuris vienintelis gali palankiai paveikti visus mūsų gyvenimo aspektus.
Čia svarbu išvengti psichologinių ir emocinių aklagatvių, į kuriuos mes pasąmoningai statome save ir kitus žmones. Svarbu tuos aklagatvius laiku pastebėti nauju žvilgsniu, išvengti jų ir palikti toli už savęs.
Visa apimanti širdis nuolat gyvena įmanomybės pojūčiu. Mūsų pavyzdžių neturinčio individualizmo laikais džiugu suvokti, kad mokėjimas pasiekti šiuolaikinės psichoterapijos laimėjimų ir Rytų bei Vakarų bendrųjų dvasinių tradicijų darnos suteikia mums daugiau negu bet kada galimybių suprasti vienam kitą ir džiaugtis vienas kitu. Bei rūpintis vienas kito saugumu.
Mąstymo pokyčiai prasideda mumyse pačiuose. Meilė prasideda ten, kur esame mes patys. Galbūt tai tik paplitęs mąstymo trafaretas, tačiau dėl to jis ne mažiau teisingas. Mes esame pajėgūs gyventi mylėdami, nesvarbu, kokie nemylimi ar visų palikti kažkada jautėmės. Mes esame pajėgūs priimti kitų mums teikiamą meilę, kad ir kaip kol kas būtumėm užvaldyti įtarumo bei savisaugos instinkto.
Kad neprarastumėm pasitikėjimo meile šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame ji neretai paverčiama tiesiog preke, mums reikia ryžto ir paramos. Mums reikia žinoti, kaip kitiems žmonėms pavyksta susidoroti su sunkumais, kurie dabar iškilę mums patiems. Mums reikia žinoti, kaip galima įveikti vienatvę. Mums reikia priminimo, jog ir mes turime teisę daryti klaidas ir kad įmanoma, kaip teigia dzen-budizmo mokymas, "parpulti septynis kartus ir vėl pakilti ant kojų aštuonis".
Siekiant to tikslo buvo sukurtos paprastos ir drauge labai veiksmingos taisyklės, kaip mylėti "teisingai". Šiomis taisyklėmis anaiptol nesiekiama apriboti žmogaus laisvės. Priešingai, kaip ir pati meilė, jos gali jį tiktai išlaisvinti. Mylėti dosniai, suvokti, kiek galių turime savyje, kad pajėgtumėm palankiai veikti kitus žmones; žinoti, kad iškilus būtinybei mes visada esame pasirengę permainoms ir adekvačiam reagavimui į kiekvienos naujos situacijos keliamus reikalavimus; tikėti, kad visos žaizdos užsitraukia, o meilė visada pakylėja, skatina neužgniaužti savyje galimybės žavėtis, - visa tai mūsų galiose.
Mokydamiesi vienas iš kito, mes visada atsimename, kas tarp mūsų yra bendra.