Senovės medicinoje apie sveikatinamąsias žirnių savybes rašė Hipokratas. Pasak jo, žirniai yra maistingas produktas, kuris gali būti vartojamas kaip šlapimą varanti bei geidulį žadinanti priemonė.

Pastaba. Nepatartina prisivalgius žirnių atsigerti šalto vandens.

Tibeto medikų duomenimis, žirnių sėklos (kurias paprastai ir vadiname tiesiog „žirniais") yra patogus virti produktas, jie stabdo kraujavimą, gerai veikia, esant ūmiam gleivių latakų uždegimui, padeda nuo vidurių užkietėjimo. Kinų tradicinės medicinos gydytojai mano, kad žirniai padeda nuo kosulio, dusulio, normalizuoja fiziologinius procesus gleivinėse bei dujų apykaitą, gydo hemorojų.

Kamuojant rėmeniui, naudinga suvalgyti po 3 - 4 šviežius arba vandenyje išmirkytus sausus žirnius.

Žirnių miltuose yra daug gliutamino rūgšties, kuri gerina galvos smegenų ląstelių maitinimą, normalizuoja medžiagų apykaitą, šalina su ja susijusius galvos skausmus, padeda sergant cukriniu diabetu. Vartoti žirnių miltų reikia po 1/2 - 1 arbatinį šaukštelį 2 - 3 kartus per dieną, prieš valgį.

Įrodyta, jog žirniai pasižymi antiopiniu poveikiu.

Susidarius akmenų šlapimo pūslėje, naudinga valgyti nesubrendusių žirnelių - žalių arba virtų. Galima vartoti tokį užpilą: 2 valgomieji šaukštai smulkintos žaliavos (ankščių ir augalo žolės) užpilami 1 stikline verdančio vandens. Užpilui leidžiama 2 valandas nusistovėti, jis perkošiamas ir išgeriamas per ą.

Ruošiant žirnių nuovirą, reikia 1 valgomąjį šaukštą žydėjimo metu surinktos augalo žolės drauge su ankštimis užpilti 200 ml vandens, užvirinti ir virti 10 minučių. Nuovirui nusistovėjus, jis perkošiamas ir atvėsinamas. Vartojama po 1 - 2 valgomuosius šaukštus nuoviro 3 - 4 kartus per dieną. Nuoviras padeda sergant inkstų akmenlige. Vartojant nuovirą mėnesį laiko, stambūs akmenys turėtų pavirsti smėliu ir pasišalinti iš organizmo. Šlapimo varomąjį poveikį sąlygoja didelis kalio kiekis žaliosiose augalo dalyse.

Sergant endokrininės sistemos ligomis, žirniai naudingi bet kokiu pavidalu.

Sergant periferinių venų ir arterijų ligomis, nesubrendusių žirnių košelės (grynos arba sumaišytos su kiaušinio baltymu) dedama ant susiformavusios mėlynės.

Liaudies medicinoje vandeninės žirnių vaisių odelės ištrauka vartojama gydant odos išbėras, dermatitą.

Nesubrendusių žirnių košelės (grynu pavidalu arba sumaišytos su kiaušinio baltymu) dedama ant ūmaus odos uždegimo apimtos vietos. Tokiu pačiu būdu gydoma egzema, pūliuojančios žaizdos, spuogai ir inkštirai, šalinamos mėlynės ir kraujosruvos atvirose kūno vietose. Galima naudoti ir žirnių miltų košelę.

Žali žirniai, sutrinti į miltus, buvo mėgstama senovės romėnių kosmetinė priemonė. Tokia „romėniška kauke" gražinamasi ir dabar. 2 valgomieji šaukštai žirnių miltų išmaišomi tokiame pačiame kiekyje išrūgų ir šia mase ištepamas veidas. Kai mišinys išdžiūva, jis nuvalomas nuo veido sukamaisiais pirštų judesiais ir nusiprausiama šiltu, o po to šaltu vandeniu. Tokia kaukė gerai valo odą, ją lygina, padaro stangresnę ir švelnesnę.

Žalių žirnių kaukės sausai ir normaliai odai ruošiamos tokiu būdu: sugrūdame 1 valgomąjį šaukštą žirnių, jų košelę sumaišomę su 1 arbatiniu šaukšteliu kiaušinio trynio ir į šį mišinį įpilame 1 arbatinį šaukštelį bet kokio augalinio aliejaus arba grietinės. Kaukę užtepame ant veido bei kaklo ir laikome 20 - 30 minučių. Jei oda riebi įmaišome ne kiaušinio trynį, bet jo baltymą.

Nuo niežų ar trofinių opų išoriškai naudojama žirnių miltų košelė: sausi žirniai permalami kavamale ir užplikomi nedideliu kiekiu verdančio vandens.

Sergant pūlinėmis odos ligomis (opomis, votimis), siekiant greito pūlinių subrendimo bei uždegimo apimtoms odos sritims suminkštinti vartojami žirnių miltų šutekliai. Miltai aruošiami taip: nuvaloma nuo žirnių odelė jie kruopščiai susmulkinami (geriausiai su piestele) ir užplikomi tokiu pačiu verdančiu vandeniu, nuolat maišant. Truputį atvėsusi masė, uždedama ant pažeistos vietos, pridengiama vaškuotu popieriumi, vata ir pritvarsčius tvarsčiu paliekama 4 - 5 valandoms.