Vasara kaime

Vasara kaime

2015 Sau 01
Daugelis tėvų net gėdijasi prasitarti, kad jų vaikas vasarą praleis kaime. Visai kas kita, kai savo bendradarbiams gali pasigirti: “Liepos mėnesį visi dumsime į Italiją” arba pasididžiuodamas pranešti: “Tomą išleidau į Nidą. Galės jūroje paplaukioti...” O apie kaimą, kaip apie seną nudryžusį chalatą, - geriau nė neužsiminti.

Bet mes labai apsirinkame! Tik tas, kuris niekada bent trumpai negyveno kaime, nežino, kaip čia smagu. Gali laisvai klajoti po mišką, bėgioti po pievą, kapstytis darže. Čia tave nuolat supa gamta, čia kiekvienas, net menkiausias atsitikimas prilygsta atradimui. O kaime gyvenantys žmonės veltui apdovanojami pačia brangiausia dovana - gera sveikata.

Ir jeigu jūsų vaikas vasarą gyvena kaime, tikrai galima teigti, kad jam pasisekė.

Kaime nereikia laikytis griežtos dienotvarkės, nereikia prisitaikyti prie gausybės kitų vaikų (kaip būna stovyklaujant), čia vaiką nuolat supa tikrasis gyvenimas, tikroji gamta. Ir tai visiškai nebaugina! Kaimo vaikai nuolat bėgioja basi. Žinoma, žliaugiant lietui arba atvėsus orui, jie apsiauna “guminukus”, kad nenušaltų kojelės. Bet kaip malonu pabraidyti po ryto rasą arba po tyrą upelio vandenį!.. O dar maloniau, kai padus kutena minkštos, šiltos per rugių lauką vinguriuojančio keliuko dulkės... Argi galima tokiu keliuku žingsniuoti batuotam?!
Mažieji gudragalviai pasikliauja intuicija. Jie dar neskaitė medicininės literatūros ir nežino, kad vaikščiojimas basomis puikiai grūdina organizmą, bet vis tiek daro būtent taip, kaip reikia!

Sveikatą stiprina ir maudynės upėje ar ežere. Mažieji neklaužados nepraleidžia progos pasipliuškenti net šaltame vandenyje... O kad žinotumėte, kaip sveika ir neapsakomai įdomu drauge su seneliais maudytis, kaitintis ir net vanotis kaimiškoje pirtyje, kaip maloniai po to kvepia dilgėlių antpilu išskalauti plaukai. Kur, jeigu ne kaime, vaikas taip gerai sužinotų apie savo tautos buitinę kultūrą?
...Apsigyvenęs mieste, grumdydamasis sausakimšuose troleibusuose, kvėpuodamas mašinų tvaiku užterštu oru, matydamas nuolat kažkur skubančius miestiečius, kaimo vaikas suglemba kaip persodinta gėlė. Kur tas gamtos dvelksmas, prisodrintas žydinčių gėlių ir medžių kvapo, suteikiantis tiek jėgų ir energijos, kad, regis, galėtum skraidyti kaip paukštis? Galbūt ne blogesnis ir svečių šalių oras, tik ar verta keliauti už devynių jūrų-marių, kai netoliese yra už viską brangesnis gimtasis kaimas?

Čia gali iki valios mėgautis šviežiais vaisiais ir daržovėmis, kuriose gausu vitaminų, ir jas užgerti ką tik pamelžtu visame kaime savo pieningumu pagarsėjusios Žalmargės pienu. O kai labai užsigeidi pasmaližiauti, gali pasirausti močiutės spintoje, iš tolo kvepiančioje gintariniu medumi. “Tokiu medumi negėda ir karalių vaišinti” - sako močiutė, pildama į puodelį savo kvapniąją žolelių arbatą.

Bet bene daugiausia malonumo suteikia nesibaigiantys įspūdžiai. Vaikui kaime niekada nebūna nuobodu. Taip įdomu stebėti, dalyvauti... Beribiame danguje mirkčioja tūkstančiai žvaigždžių, ežere šokinėja žuvys, jų sukelti vandens ratilai atbėga iki kranto, ant kurio liepsnoja laužas. Senelis kepa bulves, kaimynų sūnus groja gitara...
Gyvendamas kaime vaikas bendrauja su gamta, todėl sušvelnėja jo širdis, o siela prisipildo gerumo bei romantikos. Istorija byloja, kad dauguma garsių žmonių kilę iš kaimo.
Todėl nedera gėdintis dėl to, kad savo vaikus išleidote pas senelius į kaimą. Atvirkščiai, galima džiaugsmingu balsu pranešti bendradarbiams, kad mažiesiems kaime taip smagu, jog vargu ar jie norės grįžti į miestą. Ir tai bus neginčytina tiesa, nes vaikai visuomet jaučia, kur slypi tikrosios vertybės.