Vieni net ir poilsiaudami pasiryžę „persiversti per galvą", kad tik jų kepsnys ant grotelių būtų pripažintas skaniausiu pasaulyje. Kiti net ir priimti į darbą prestižinėms pareigoms solidžioje kompanijoje, pradžioje nė nesusimąsto apie galimą karjerą. Vienus nuolat kaltina tuo, kad jie dėl tuščios savimeilės pasiryžę lipti per visų galvas. Kitus - kad jie neturi sveiko išdidumo ir tik labai neaiškiai įsivaizduoja savo gyvenimiškus planus. Turint visa tai galvoje, taip ir kyla ranka parašyti: „O iš tikro..." Nors jokio „iš tikro" šiuo atveju nėra. Tiesiog kai kurie nuolat apimti rungtyniavimo dvasios, o  kiti - šiaip sau...

Neesminis instinktas

Nors ir egzistuoja apibūdinimas „varžymosi instinktas", nuolatinis pasirengimas rungtyniauti su kitais - ne instinktas. Evoliucijos teorijos požiūriu, tai vienas iš natūralios atrankos instrumentų. Jeigu, žinoma, mes Č. Darvino mokslą suvoksime  kaip siekį „visiems nušluostyti nosį" ir savuosius nugalėtojo genus perduoti toliau. Tačiau norint „nušluostyti nosį" tenka nuolat būti įsitempus bei rungtyniauti, rungtyniauti ir rungtyniauti. Tai, savaime suprantama, pasakytina  tik apie tuos, kurie nepajudinamai tiki natūralia atranka.

Šį apibrėžimą galima suformuluoti ir kiek kitaip. Nuolatinį siekį varžytis su kitais žmonėmis pirmiausiai skatina du pagrindiniai motyvai.

1.      Įrodyti sau. Konkretus tokio motyvo formulavimas kiekvienu atskiru atveju priklauso nuo susiklosčiusios situacijos pobūdžio ir pagrindinio veikėjo temperamento. Tai gali būti iššūkio priėmimas, siekis pakilti pakopa aukščiau, pasidaryti sau pramogą, įvykdyti punktą asmeninių užduočių sąraše, išsaugoti savigarbą.

2.      Įrodyti kitiems. Konkrečios šio motyvo formuluotės gali būti įvairios: sutvirtinti savo įvaizdį, išlaikyti vardą, motyvas „...jie dar gailėsis", pomėgis nugalėti ar tiesiog -  „...negalima nuvilti mamos".

Visa kita - tiktai niuansai: varžymosi dvasia buvo įdiegta dar vaikystėje; ji atsirado patyrus stambią nesėkmę; polinkis varžytis išsivystė perskaičius „kietą" vadybos vadovėlį.

Paprastai manoma, kad siekis visada rungtyniauti - tai „nugalėtojų" gyvenimiškoji strategija. Gal ir taip. Tačiau egzistuoja viena aplinkybė: siekis nugalėti bet kokia kaina turi keletą pavojų.

Pirmasis pavojus: nepakantus požiūris į alternatyvius veikimo būdus

Tie, kurių visas gyvenimas - varžymasis su kitais ir savo įvaizdžio palaikymas, bet kokius savo pasiekimus geba vertinti tik pagal vienintelę skalę: savo pačių. Šiek tiek perdedant tokį požiūrį, būtų galima pasakyti, jog pavyzdžiui, automobilių salone dirbantis toks žmogus bus linkęs manyti, kad visi aplinkui tik ir svajoja dirbti tokiame autosalone. Kad labiausiai vertas pastangų siekis - susitaupyti pinigų ir pačiam atidaryti savo parduotuvę. Ir kad mašinos neturintis žmogus - tai apskritai liurbis ir nevykėlis.

Aplink tokių vertybių sistemoje užsidariusį žmogų tebus - giliausiu jo įsitikinimu - vien tik nevėkšlos ir keistuoliai. Bei jeigu toks personažas įgis realią valdžią ( šeimoje, darbe ar politikoje), - „keistuoliams" geriau gyventi netaps...

Antrasis pavojus: besąlygiškas orientavimasis vien tik į pirmavimą

Kaip toje istorijoje su kiaušiniais, sudėtais į vieną krepšį: pakanka paleisti jį iš rankų - ir pasaulinė tragedija krepšio savininkui garantuota.

Trečiasis pavojus: sveikatos problemos

Du JAV kardiologai atliko tyrimą su žmonėmis, pasižyminčiais intensyviu išsikeltų tikslų siekimu ir ryškiu polinkiu varžytis su aplinkiniais.

Šio tyrimo priešistorė buvo tokia: gydytojai dirbo su nuo širdies nepakankamumo kenčiančiais pacientais. Po kiek laiko jie atkreipė dėmesį, kad absoliuti tokių ligonių dauguma pasižymi panašiais charakterio bruožais ir elgesio reakcijomis. Norėdami patikrinti savo spėjimus, gydytojai dalyvauti tyrime atrinko dvi tiriamųjų grupes (po 83 žmones kiekvienoje). Jas sudarė 40 - 45 metų amžiaus didelių kompanijų geriausi vadybininkai bei direktoriai. Į grupes skirstoma buvo pagal individualaus charakterio požymius.

Į grupę A pateko tie, kurie siekė nuolat ir visose srityse pirmauti. Šiems žmonėms buvo būdingas noras visur ir visada būti pripažintais ir lydimais sėkmės. Jie pasižymėjo išskirtiniu protiniu ir fiziniu darbingumu, bet jų veikla nuolat vyko „šturmavimo" ir laiko trūkumo sąlygomis, dedant viltis į lemiamą pergalingą proveržį.

Antroji pacientų grupė (B) buvo visiška priešingybė pirmiesiems. Būdingiausiais jų bruožais buvo santykinis ambicijų trūkumas; jie vengė siekti rezultatų nežmoniškos jėgų įtampos ir nesibaigiančio šturmo kaina.

Iš kiekvieno tyrimo dalyvio buvo paimtas interviu ir apie jį surinkta informacija - apie paveldėtas ligas, darbo valandų skaičių per savaitę, žalingus įpročius, miegui skiriamą laiką. Be to, visi tiriamieji savaitę laiko turėjo vesti mitybos dienoraštį (pažymint jame ir alkoholio vartojimą). Taip pat kiekvienam buvo ištirtas kraujas (siekiant nustatyti cholesterolio kiekį jame ir krešėjimo trukmę) bei padaryta elektrokardiograma.

Pasirodė, kad atsitiktinai atrinktiems A ir B grupių žmonėms pasireiškė aiškūs koronarinio nepakankamumo rodiklių skirtumai. A grupėje kenčiančių dėl širdies nepakankamumo buvo 28 procentai, o B grupėje tokių buvo vos 4 procentai.

Paaiškėjo, kad ir pagal kitus rezultatus šios grupės labai skyrėsi. Pavyzdžiui, A grupės atstovai daugiau laiko praleisdavo dirbdami viršvalandžius savo nervingame darbe, daugiau rūkė ir daugiau vartojo alkoholio. Beje, jie mažiau valgė riebaus maisto. Nepaisant to, A grupės atstovų kraujyje buvo daugiau cholesterolio.

Savaime suprantama, buvo pagunda gautus rezultatus traktuoti kitaip: koronarinį nepakankamumą aiškinti paveldėtais veiksniais arba intensyvesniu rūkymu. Tačiau gydytojai atrėmė visas priekabes. Pavyzdžiui, B grupėje taip pat buvo nemažai tiriamųjų, kurie „dėl blogo paveldėjimo" irgi turėjo polinkį į koronarinį nepakankamumą. Tačiau juo nesirgo. Gydytojų tyrimas parodė, kad individualus elgesys skatina tam tikrų ligų išsivystymą, - arba užkerta joms kelią.

Kaip reikėtų elgtis žmogui, kuris pastebėjo savyje pernelyg į tikslo siekimą orientuoto A tipo žmogaus požymius?

Svarbu išmokti atsipalaiduoti. Relaksacijos pratimai, savitaiga, joga, baseinas porą kartų per savaitę - viskas gali būti labai naudinga. Svarbiausia neįsikalti sau į galvą, kad mes turime viską atlikti  tobuliau nei kiti.

Nebijoti kartais pabūti blogesniems nei kiti.

Stengtis pažvelgti į dalykus iš įvairių pozicijų. Mokėjimas pažvelgti į dalykus kitu kampu, mokėjimas net negatyvia linkme pasisukus reikalams išvysti tame naujas galimybes -  nepakeičiami įgūdžiai, siekiant pozityvios sąveikos su aplinkiniais ir pažangos realizuojant savo pačių planus.

Pamėginkime kartais „pabūti kitais". Tais, kurie niekam nieko neįrodinėja ir net nemano su kuo nors lenktyniauti... Gal tai padės mums atsikratyti žalingo įpročio visur ir visada pirmauti