Lytinio brendimo laikotarpis yra susijęs su užslėptos vidinės jėgos bei kūrybinio potencialo atsiskleidimu. Jeigu toji energija nenukreipiama į reikiamą vagą, ji virsta griaunamąja energija. Jeigu šiame gyvenimo etape jaunuolis sąmoningai atsiribos nuo savo ankstesniojo vaikiško idealizmo, tai labai tikėtina, kad po to jis atstums ir daugelį kitų idealų. Be to, dauguma tokių vaikų pradeda demonstratyviai bei ciniškai eikvoti savo kūrybines jėgas negatyviems veiksmams.

Kaip padėti jaunuoliui išsaugoti ankstyvąjį idealizmą? O juk tai yra įmanoma, jeigu taktiškai ir vadovaudamiesi protu pasinaudosite pokyčiais, kurie šiuo sudėtingu laikotarpiu vyksta jo kūne bei sieloje. Užuot neigus jaunatviškus idealus tarsi neišsipildysiančias svajones, šią beprabundančią vidinę galią reikia pamėginti susieti su praktine realybe. Svajones būtina transformuoti į aktyvius veiksmus - tai yra jas tobulinti, o ne bedvasiškai neigti. Jaunystei reikalinga priežastis, o dar geriau - daugybė priežasčių. Jai reikia susirasti, kuo užsiimti. Jaunystė - tarsi dinamitas: sprogdinamas žemės paviršiuje naikina viską aplinkui, tačiau atsargiai naudojamas po žeme tampa puikiu pagalbininku tiesiant kelius bei statant tiltus.

Svarbus ir drausmingumas, ir pasirengimas daryti gerus darbus nesitikint nieko už tai gauti, - ir kuo daugiau pasiaukojimo tai pareikalaus, tuo geriau; žinoma su sąlyga, jog vaiko sveikata nenukentės. Pasitikėjimas savo jėgomis nuolat reikalauja patvirtinimų - čia tiks nakvynė gamtos prieglobstyje, skautų žaidimai, įvairūs ištvermės bei kantrybės išbandymai ir panašiai. Pavyzdžiui, paauglys gali pamėginti „nuvyti" slogą vien tik savo valios jėga (šis gydymosi būdas iš tiesų yra labai efektyvus pačioje ligos pradžioje).
Tačiau kaip elgtis su paaugliais, kurie jau eina ne tuo keliu? Jaunystė nusipelno būti laikoma nuostabiu gyvenimo laikotarpiu, jeigu paaugliui buvo skiriama pakankamai dėmesio nuo dvylikos metų amžiaus. Bet ką daryti su daugybe paaugusių vaikinukų, kurių elgesyje jau girdisi šiurkščios negatyvios natos? Ar jie turi vilties?

Vilties, be abejo, yra, tačiau šiuo atveju užduotis darosi daug sunkesnė. Negatyvizmą būtina iškelti į dienos šviesą ir atvirai su juo kovoti. Tačiau ir čia pagrindinis principas yra tikėjimas paauglio potencialu: niekuomet nesutikite su jo negatyviu savęs paties įsivaizdavimu. Taip pat būtina suvokti, jog dauguma vaikų iš tiesų siekia tikrųjų vertybių. Jų negatyvizmas visada būna simptomas nusivylimų, kuriuos sukelia tikėjimo praradimas.

Kaip išsklaidyti destruktyvumo atmosferą, apgaubusią jaunuomenę šiandienos visuomenėje? Teoriškai įmanomi du požiūriai. Pirmasis - gilus empirinio pobūdžio dvasinis atgimimas.  Antrasis - lepinimo priešingybė: griežtas, bet teisingas auklėjimas. Vaikų auklėjimas be meilės niekada neduoda gerų rezultatų. Karinės stovyklos pobūdžio metodus naudoti nerekomenduotina: tokios priemonės tik pakerta tai, kas gero buvo įdiegta vaikui jausmų formavimosi laikotarpiu.

Deja, daugumai suaugusiųjų labiau rūpi tai, kad vaikai juos mylėtų, o ne atvirkščiai. Jeigu visi tėvai mokėtų mylėti savo vaikus, jie stengtųsi jiems duoti tai, ko vaikams iš tiesų reikia. Jaunystės metais vaiko valios jėgą reikia ne ignoruoti, teigiant, jog tai esą yra suaugusiųjų „privilegija", o ugdyti ir treniruoti.