Pavyzdžiui lenktyniaujantis sportininkas riebalus pradeda deginti po 5 minučių, o besitreniruojantis paprastas žmogus - tik po 20 minučių. Beje, netreniruotas žmogus labai intensyvaus fizinio krūvio nė neištvertų - išeikvojęs angliavandenių teikiamą energiją iš karto netektų jėgų. Taip yra todėl, kad netreniruoto žmogaus raumenys nesugeba išgauti energijos iš riebalų taip greitai, kaip sportininko raumenys. Be to, ir angliavandeniai kitaip „elgiasi" netreniruotame organizme: užuot deginę gliukozės molekules, jie paprasčiausiai jas skaido, todėl pasigamina mažiau energijos. Štai kodėl netreniruoti žmonės negali ilgai bėgioti ir plaukioti.

Geriau lėčiau
Galima treniruotis iš paskutinių jėgų stengiantis pripratinti raumenis prie didelių fizinių krūvių ir išmokyti juos išgauti energiją iš riebalų. Jeigu nepradėtų „šlubuoti" širdis ir „neatsisakytų" sąnariai, tikrai pasisektų. Tačiu po to liautis sportavus jau nebegalima, nes atnaujinus fizinę veiklą, pavyzdžiui, po 2 savaičių, vėl tektų viską pradėti iš pradžių ir vėl kęsti raumenų skausmą, slogutį bei „žvėrišką" alkį. Tad geriau būtų pasirinkti kitą būdą: judėti reguliariai, bet optimaliu režimu, savęs neprievartaujant, neprakaituojant ir „negaudant" oro. Kitaip sakant - geriausia reguliariai vaikštinėti. Be abejo, vaikštinėjimas reikalauja mažiau kalorijų, užtat jis kryptingai degina riebalus. Nors palyginti nedideliais kiekiais, bet degina ir padeda sėkmingai liesėti. Vaikštinėjimas naudingas dar ir tuo, kad suaktyvina medžiagų apykaitą, riebalus skaidančių hormonų (adrenalino ir noradrenalino) gamybą, stiprina raumenis, palankiai veikia nervus, gerina nuotaiką bei bendrą savijautą. O jeigu kasdien 30-40 minučių pavaikštinėjus neskubama prikimšti skrandžio kaloringo maisto, tai, pasak specialistų, per mėnesį galima atsikratyti iki 3-6 kg nepageidautino svorio!

Atsižvelkite į savijautą
Kokiu tempu ir kiek laiko vaikštinėti, kiekvienam dera pasirinkti individualiai, atsižvelgiant į savijautą. Svarbu, kad vaikštinėjant pernelyg nepadažnėtų širdies plakimas (ne daugiau, kaip 110-120 tvinksnių per minutę), nekamuotų dusulys (net jeigu vaikštinėjant kalbama), neprakaituotų kūnas, neskaudėtų raumenų bei sąnarių, o pavaikštinėjus nekamuotų nuovargis ir nevargintų sunkiai ištveriamas alkis.
Kad kasdienis vaikštinėjimas labai neįgristų, galima kartais jį pakeisti važinėjimu dviračiu arba ramiais šokiais. Svarbu, kad fizinė veikla būtų maloni ir naudinga. O svarbiausia, kad ji būtų reguliari.