Moterims apie moteris - apie naudą, malonumą ir lengvą tingulį

Moterims apie moteris - apie naudą, malonumą ir lengvą tingulį

2015 Sau 01
 Nors mums kartais ir atrodo priešingai, tačiau niekada nieko mes nedarome šiaip sau, pačios nežinodamos, dėl ko. Tiesiog mes niekada nė pirštelio nepajudintumėm, jei nebūtų tokio poreikio, jei tai neneštų naudos mums! Viskas, ką mes darome, darome jausdamos kažkokią būtinybę, tai yra mums būtina ir reikalinga.

Taip, būtent tas pasitenkinimo, malonumo siekis yra mums įgimtas kaip svarbiausias iš visų. Ir galiausiai tai jis motyvuoja visus mūsų pačius subtiliausius poreikius. Pasitenkinimo pojūtis - jo natūralia prigimtine išraiška - liudija vidinę pusiausvyrą, gyvybines mūsų galias, mūsų santykių su viskuo ir visais šiame pasaulyje harmoningumą.
Paklauskime savęs, kam mums pinigai, ir pasistenkime atrasti galutinį ir teisingiausią atsakymą. Kaip to pasiekti, galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu.
Susitinka dvi bičiulės prašmatnioje parduotuvėje, kurioje viena sau renkasi šimtas penkiasdešimtąją palaidinukę savo garderobui. Galiausiai išsirinkusi eina prie kasos ir tiesia kasininkei pinigus. Išplėtusi akis bičiulė klausia:
- Dėl ko tu jai atiduodi savo pinigus?
- Kad nusipirkčiau naują palaidinukę.
- Gerai. Bet kam tau reikalinga dar viena nauja palaidinukė, kai jau turi jų nežinia kiek?
- Kad būčiau madinga.
- Kodėl tau taip svarbu būti madingai?
- Kad gerai atrodyčiau.
- O kodėl tau taip reikšminga gerai atrodyti?
- Kad jausčiausi graži ir patraukli.
- Ką tau duoda tas jausmas, kad esi graži, patraukli?
- Na, tiesiog man tai teikia pasitenkinimą!
Tai pati paprasčiausia loginė seka. Ji gali būti daug ilgesnė, be to, palaidinukės pirkėja gali atsakinėti kitaip. O ir jos bičiulė gali pasirodyti tikra įkyruolė bei dar paklausti: o kodėl nuosavo grožio ir patrauklumo pojūtis teikia tau malonumą? Pamėginkite atsakyti!
Bet jeigu viskas, ką mes darome ir kam leidžiame su mumis vykti, vyksta sąmoningai, tai kodėl mes sergame? Kodėl verkiame, kodėl kenčiame? Kodėl tingime, pykstame, kivirčijamės, įsižeidžiame? Kodėl padarome tiek daug visokių bjaurių ir nereikalingų dalykų, kai be jų būtų taip gera? Kur čia vieta mūsų pasitenkinimui ir malonumui?
Bet tik prisiminkime, kaip mums patiko sirgti vaikystėje! Į mokyklą eiti niekas neverčia. Visi suaugusieji aplink šokinėja, galvelę glosto, į kaktytę bučiuoja - ar tik nepakilo mūsų ligoniukei temperatūra? Visokiausiais skanumynais maitina. O tu tik guli aukštyn pilvuku, klausaisi mėgstamos muzikos, spalvotas knygeles vartinėji arba tiesiog atsiduodi saldžioms svajoms. Ak, auksiniai buvo laikai! Ar pamenate?
Dabar viskas ne taip, dabar bet kokį gripą reikia pačioms gydytis, pačioms save valgydinti, keltis į darbą raginti - kitaip be pinigėlių liksi. Bet vis dėlto kartais ir dabar norisi leisti sau teisėtu pagrindu tiesiog pasivolioti visą dieną lovoje. Tuo labiau, kad kol sergi, šeimynėlė nereikalauja, kad skalbtum, valgyti gamintum, po parduotuves lakstytum, net patys indus susiplauna. Dar galima savo malonumui apie tai paplepėti telefonu su draugėmis - mat koks siaubingas  virusas mane užpuolė. Būtent mane, iš visų vienintelę! Užpuolė ir dabar geria mano nekaltą kraują. Kokia aš vargšė nelaiminga kankinė! Tikriausiai esu kažkokia išskirtinė...
Tikriausiai ne viena ir iš savo asmeninės patirties galėtų patvirtinti, kokį slaptą pasitenkinimą teikia nuosavos graužaties ir kamavimosi stebėjimas. Kartais kuo nuoširdžiausiai verki ir raudi, o tuo pačiu patyliukais save stebi: ak, kaip vis dėlto manęs turėtų būti gaila! Štai ir balansas pasitenkinimo naudai: pagaliau galiu pasidžiaugti ir pasididžiuoti savo kankinyste...
O kaip dėl tingulio? Nežinote? Psichologai tvirtina, jog tingulys - tai pasąmoningo nenoro gyventi išraiška. Štai kaip toli tinklai užmesti! Bet kita vertus, jeigu įdėmiau pažvelgus...
Gyvenimas reikalauja pastangų, kartai didelių pastangų, kartais - net labai didelių pastangų. O jeigu joms trūksta energijos, jėgų? Mes juk tik labai retai pasakome: "Šiandien aš neturiu jėgų gyventi". Ne, daug dažniau mes sakome: "Šiandien man kažkaip tingisi eiti į darbą, turbūt nesveikuoju, geriau jau dienelę pagulėsiu, kad visai neįsisirgčiau". Toliau - viskas kaip ir ankstesniu atveju.
Štai ir pasirodo, kad tingulys - tai gyvybinių galių trūkumas. O gyvybinių galių trūkumas - dėl ko? Juk energija aplink, viskas plūste plūsta. Štai ji švilpia vėju, griaudžia griausmais, plaukia debesimis, liejasi vandenimis, nepakenčiamai krato mus visuomeniniame transporte, o dar ir riaumoja, signalizuoja motorais, gaudžia įvairiausiais balsais ir įkyriai tiksi laikrodžiais... Žodžiu, kamuoja mus siaubingai. Visas šis pasaulis persmelktas energijos srautų ir impulsų. Bet mes nežinome, kaip ja persiimti. Nežinome ir net nesistengiame sužinoti. Nes stengtis - taip pat tingu, todėl  maloniau pagulėti ant sofos, pailsėti. Ir teisingai. Nes stengimasis pažinti, lavintis - energiniu požiūriu išskirtinai daug sąnaudų reikalaujantis dalykas. O gyventi reikia ekonomiškai.
Išties, kodėl mes turėtumėm daryti kažką, kas mums atrodo visiškai nereikalinga? Jeigu mes keliamės rytais, tai tik todėl, kad norime judėti, veikti - pavyzdžiui, sėsti prie kompiuterio ir sukurpti juo kokį įdomų laišką. Jeigu mes prausiamės, tai pirmiausiai todėl, kad mūsų kūnui patinka jausti juo srūvantį vandenį, o antra, mums patinka jaustis švariomis, o ne murzėmis. Jeigu mes pusryčiaujame, tai dėl to, kad nenorime jausti nemalonaus alkio.
Kad ir kaip atrodytų keista, mes galime atsikratyti savo spazmų galugerkly ir kūkčiojimo naktyje, amžinai šlapios nuo ašarų pagalvės. Galime atsikratyti net senėjimo ir mirties baimių. Gyvenimas ne baisesnis už mirtį, kaip mirtis - ne baisesnė už gyvenimą. Ir visiškai įmanoma pakeisti savo požiūrį į abu tuos dalykus. Tereikia tik nenukabinti nosies!
Na, o jeigu jūs vis dėlto nieko nedarote, vadinasi, jūsų nerimastingos aistros ir sielvartai tebėra jums kažkuo brangūs, kažkuo žavintys, kažko iš jų vis dėlto tikitės, o gal net ir gaunate...