Svarbu, kokio amžiaus vaikas linkęs meluoti. 
Visiškai normalu, jeigu 3-5 metų vaikas “kuria pasakas”.
Pavyzdžiui, jis tvirtina, kad “taip pasielgti liepė katytė”. Tokio amžiaus mažyliai tiki, kad kaip sakoma, taip ir yra, ko trokštama, tas ir įvyksta. Kurdami nebūtas istorijas, jie būna linksmesni ir jaučiasi laimingesni. Su tokio amžiaus vaikais reikia kalbėtis apie tikrus ir prasimanytus dalykus, o jiems šiek tiek paaugus - apie tiesą ir melą. 

 Vyresni negu 5 metų vaikai pradeda suprasti, kas teisinga ir kas neteisinga, arba kas yra tikrovė ir apsimetinėjimas.

Dažniausiai vaikus meluoti priverčia baimė
Vaikai bijo, kad pasakę tiesą, jie bus nubausti. Kartais jie nerimauja, kad sužinoję teisybę suaugusieji jų nebemylės. 
 
Nepastūmėkime melo link

- Būtina įsisąmoninti, kad vaikai gali klysti. Jie nėra tobuli. Kuo daugiau tėvai tikisi iš savo vaiko, tuo labiau vaikas verčiamas meluoti, jeigu neįstengia išpildyti jų lūkesčių.

- Žinant, kad vaikas pamelavo, nereikia klausti, ar taip buvo, ar ne. Užtenka pasakyti: “Aš žinau, kad tu pamelavai. Tu mane nuvylei”, ir paskirti teisingą bausmę.

- Tėvams nedera versti vaiką meluoti dėl jų pačių. Pavyzdžiui, prašyti, kad vaikas pakeltų ragelį ir pasakytų, kad tėvų nėra namie. Jeigu vaikas verčiamas meluoti arba girdi, kaip tėvai meluoja, jis mano, kad taip elgtis visiškai normalu.

- Būtina gerbti vaiko asmenybę ir stengtis neklausinėti jo apie asmeninius dalykus. Primygtinai klausinėjamas, jis verčiamas meluoti.

- Reikia pasistengti, kad tiesa būtų naudinga pačiam vaikui. Pavyzdžiui, jei vaikas prisipažins padaręs blogą poelgį, reikia pasakyti, kad labai vertinate jo drąsą ir sąžiningumą. Tuomet galima visiškai nebausti vaiko, tik rimtai apsvarstyti poelgį.

- Būtina priminti vaikui, kad sąžiningumas gimdo tėvų ir vaikų tarpusavio pasitikėjimą ir pagarbą.

Jeigu vyresnis negu 7 metų vaikas nuolat “kuria “ nebūtas istorijas arba meluoja, reikia kreiptis į psichologą.