Tačiau niekas negali tikrai žinoti, ar jo imunitetas pakankamas, ar jis nesusilpnėjęs dėl užgriuvusių poatostoginio laikotarpio rūpesčių ar nuolatinio streso darbe. Be to, ir Pasaulinės Sveikatos Organizacijos skelbiami statistiniai duomenys optimizmo neprideda: teigiama, kad kas penktas mūsų planetos gyventojas turi ką slėpti nuo pašalinių žvilgsnių. Beveik visi sakosi apie kojų grybelį žiną viską, visada vartojantys reikiamas priemones, padedančias išvengti šios nemalonios ligos. Ar tikrai taip yra?

Poilsiaujant

Vaikščioti basomis paplūdimyje galima nesibaiminant - rizika minimali. Tačiau takeliais šalia viešbučio ir ypač aplink baseiną reikėtų vaikščioti tik avint paplūdimio basutėmis. Tai pasakytina ir apie viešbučio numerį. Be abejo, elementarios vonios kambario bei grindų dezinfekcijos, kuri paprastai atliekama geruose viešbučiuose, visiškai pakanka, kad galėtumėte vaikščioti be apavo.
Apie tai, kad apartamentų vonios kambaryje atlikta atitinkama dezinfekcija, liudija popierinės etiketės, klijuojamos ant unitazo dangčio, ant praustuvo ir ant pačios vonios. Bet atsargų ir Dievas saugo: netgi aukštos klasės viešbutyje nederėtų basomis vaikščioti kiliminėmis dangomis - jas sudėtinga tinkamai išdezinfekuoti.

Fitneso centre

Čia galimybė susigriebti infekciją yra daug didesnė, netgi nepaisant įstaigos "žvaigždiškumo". Dezinfekcija be abejo atliekama, bet tikrai ne keletą kartų per dieną! Todėl stenkitės basomis kojomis nesistoti ant grindų persirengdami rūbinėje, niekada be paplūdimio basučių neužeikite į dušą arba sauną. Po vandens procedūrų visada sausai nusišluostykite pėdas, ypač stropiai iššluostykite kojų tarpupirščius, avėkite tik sausas puskojines ir venkite drėgnos avalynės. Drėgna aplinka idealiai tinkama vystytis ant odos pakliuvusioms grybelių sporoms.

Prilipo kaip vantos lapas

Pačios rizikingiausios šiuo atžvilgiu vietos - pirtis ir baseinas. Ten su šlepetėmis negalima skirtis nė minutėlei. O labai pageidautina ir apsidrausti, naudojant antimikozinio poveikio profilaktikos priemonę. Jų asortimentas tikrai didelis - tai ir geliai, kremai, dezodorantai, pabarstai kojoms... Beje, gydytojai rekomenduoja juos naudoti visiems, kurie lankosi sporto salėje, baseine ar saunoje. O jeigu jūs jau buvote "pažįstami su grybeliu", apsisaugojimo priemones reikėtų padvigubinti. Tokia bomba dar kartą į tą pačią vietą kaip tik pataiko, ypač jeigu esama lėtinių negalavimų.
"Grybelio okupacijos" pagalbininkais gali tapti ir pilnapėdystė, ir venų varikozė, ir endokrininės sistemos ligos, pirmiausiai cukrinis diabetas. Jeigu ant pėdų yra nuotrynų, žaizdelių ar odos įtrūkimų - tai tikri vartai grybelinei infekcijai.

Tai ne grybelis, o kažkas kita?

Dauguma žmonių mano, jog tikriausias grybelio požymis - geltoni trupantys kojų nagai. Tačiau taip būna tik užleistoje ligos stadijoje. O pačioje jos pradžioje dalis nago plokštelės netenka skaidrumo, tampa balzgana, atsiranda mažyčių geltonų arba balkšvų dėmelių. O dar dažniau grybelis prieš tai pažeidžia pėdų odą.
Tarp trečiojo ir ketvirtojo kojos pirštų atsiranda iššutimų, oda parausta, pradeda vystytis uždegimas, pažeidžiamas odos vientisumas. Vidiniame pėdos skliaute galima pastebėti mažytes pūsleles, vietomis oda pasidengia žvyneliais, atsiranda šlapiuojančių plotelių, o ant pačios pėdos - nuotryninių pastorėjimų, kartais įtrūkimų. O štai rankų nagų pokyčius ypač retai sukelia grybelis. Dažniau tai nutinka dėl traumos arba kokios nors kitos ligos.
Mėginti savarankiškai nustatyti diagnozę yra beprasmiška. Nustatyti tikslią diagnozę pagal pėdų odos bei nagų išvaizdą gali tik gydytojas (grybelis yra daugiaveidis ir įvairus), ir tik išanalizavęs pažeistos odos arba nago nuogremžą.

SOS!

Mūsų optimistinės tragedijos pabaigoje - informacija tiems 20 proc. žmonių, patekusių į Pasaulinės Sveikatos Organizacijos statistiką.
Jiems derėtų pasiskubinti. Bet ne į vaistinę, o pas gydytoją konsultuotis. Kojų grybelis yra labai klastingas parazitas. Jeigu jis gydomas neteisingai ir visiškai neišgydomas, tai yra jeigu visiškai nesunaikinamas sukėlėjas, jis pasislepia ir graužia organizmą iš vidaus, silpnindamas imunitetą, sukeldamas kitų negalavimų (astmos, gastrito, dermatito bei kitų) paūmėjimus ir netgi grybelinę alergiją - dar nemalonesnę, labai sunkiai išgydomą ligą. Vienoms nagų grybelio atmainoms labiau tinka lakai ir kitos vietinės gydymo priemonės, kitoms reikia preparatų, vartojamų vidujai.
Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, jog daugiau, kaip 30 proc. iš besikreipiančių į gydytoją sergančiųjų onichomikoze (taip iš tiesų vadinasi ši liga) seniai žinojo apie savo diagnozę, bet mėgino gydytis savarankiškai. Kaip rezultatas, grybelinės ligos sunkumo laipsnis jiems pasirodė daug didesnis. Ir ar vertėjo jiems šitaip ilgai kankintis? Specialisto paskirtas gydymo šiuolaikinėmis priešgrybelinėmis priemonėmis kursas tetrunka tik keletą savaičių, o gyvenimo kokybė pagerėja net 45-50 proc.