Sveika oda nėra sterili ir tokia jokiu būdu negalėtų būti. Odos paviršiuje yra geros sąlygos mikroorganizmams augti ir daugintis. Jos paviršiuje yra riebalų, baltymų, azoto turinčių medžiagų, angliavandenių, mineralinių ir kitų medžiagų, reikalingų mikroorganizmų gyvybinei veiklai palaikyti.

Ant žmogaus odos nuolat gyvena tam tikrų rūšių mikrobai. Kiekvieno žmogaus odos paviršiuje esančių medžiagų kiekis ir santykis esti nevienodas, todėl ir mikroorganizmai gali šiek tiek skirtis. Šie skirtumai ypač ryškūs kai kuriose kūno srityse. Pavyzdžiui, ausies kanalo ir odos raukšlių bei sričių, kur daug riebalų liaukų, mikroorganizmai labai skiriasi nuo kitų kūno vietų. Vaikų ir suaugusiųjų odoje nuolat gyvenantys mikroorganizmai irgi skirtingi. O klimatinės sąlygos, prakaitavimas, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, kūno higiena, imuninės sistemos būklė daro ypač didelę įtaką odos nuolatinės mikrofloros sudėčiai. Ant odos nuolatos patenka mikroorganizmai iš organizmo vidaus ir išorės.

Patogeniniai mikroorganizmai, galintys sukelti odos ligas, nėra įprastinė odos mikroflora, nes nuolatiniai odos “gyventojai” tiesiog neleidžia įsibrovėliams ilgiau užsibūti. Be to, trukdo ir natūralūs odos apsivalymo procesai bei jos pH. Tačiau kai oda nesveika, atsikratyti ligų sukėlėjų jai sunku. Esant nesveikai odai ar sutrikus jos apsauginei funkcijai, nuolatiniai odos paviršiaus mikroorganizmai irgi gali tapti pavojingi. Patekę ant odos, patogeniniai mikroorganizmai gali patys sukelti ligą arba apsunkinti jau esantį odos uždegimą: dermatitą ar egzemą. Todėl odos bakterinės ligos vadinamos pirminėmis ir antrinėmis. 

 Pirminėmis bakterinėmis odos infekcijomis vadinamos tos, kurios pažeidžia iki tol buvusią sveiką odą. Paprastai šios infekcijos sukėlėjas būna vienos rūšies, o jo sukeltas pažeidimas lengvai išgydomas. Čia galima paminėti vienus iš dažniausių pūlingų odos susirgimų - impetigą, furunkulą bei karbunkulą.

Antrinės odos infekcijos prasideda įsipjovus, įsibrėžus, nusibrozdinus, esant kontaktiniam dermatitui, odos grybelinei ar virusinei infekcijai, įkandus vabzdžiams ir pan. Mat bet koks odos vientisumo pažeidimas atveria vartus infekcijai. Antrinių infekcijų atveju dažniau aptinkami kelių rūšių patogeniniai mikroorganizmai.

Bakterijų sukeltiems pažeidimams būdinga organizmo gynybinė reakcija, pasireiškianti odos patinimu, paraudimu, skausmingumu, karštumu. Dažniausiai pirminių ir antrinių odos pūlingų infekcijų sukėlėjai yra auksinis stafilokokas ir hemolizinis streptokokas. Esant kitiems odos pažeidimams gali prisidėti ir kitokie, retesni mikroorganizmai.

Impetiga
 
Šia liga dažniausiai serga maži vaikai, ypač naujagimiai, bet gali susirgti ir suaugę žmonės. Impetiga plinta artimo kontakto sąlygomis. Ji gali prisidėti prie niežų, vėjaraupių, egzemų. Prasideda maža rausva dėmele, kuri greitai virsta pūslele su labai plonu stogeliu. Pūslelės greitai plyšta ir lieka šlapiuojantis paviršius, kuris greitai pasidengia storu gelsvu, pilkšvu ar rusvu šašu. Židiniai greitai plinta toliau ir išsisėja.

Dažniausiai pažeidžiamas veidas, ypač apie burną ir nosį, tačiau gali pažeisti ir kitas, dažniau rūbais nepadengtas sritis. Kadangi pažeistą odą niežti, infekcija pernešama į kitas odos vietas. Kartais ji atrodo kaip stambios pūslės, kurių stogelis storesnis. Ši impetiga ypač pavojinga naujagimiams. Pūslėms trūkus matosi plačios rasojančios erozijos. Negydomi išbėrimai išplinta daugelyje kūno vietų.

Impetigos gydymas nesudėtingas
 
Paprastai ši liga prasideda vienu ar keliais rausvais taškeliais odoje. Negydomi jie virsta pūslytėmis, kurios plyšta ir plinta aplink, o vėliau sudžiūsta į šašą. Išbėrimo pradžioje rekomenduojama suteikti skubią pagalbą. Ypač kai taip atsitinka vaikams. Namie visada pravartu turėti skvarbaus antimikrobinio poveikio tepalo: juo tepti minėtas išbėras 2-3 kartus per dieną. Greit liga ims regresuoti, o naujų išbėrų nebesusidarys. Jeigu toks gydymas nepadeda, būtina kreiptis į gydytoją.

Ką daryti, jeigu, tarkim, vaiko veidas labai išbertas ir išbėrų daugėja, o gydytojas toli? Pažeistą odą reikia švelniai nuprausti 2-3 kartus per dieną šiltu vandeniu ir muilu, kad pašalintume šašus ir patogeninius mikrobus - stafilokokus bei streptokokus. Jeigu šašai stori, prieš prausiant juos reikia atmirkyti šiltu kompresėliu su muiluotu vandeniu. Nuplovus pažeistą odą, atsargiai nusausinti vienkartiniu rankšluosčiu. Medžiaginius rankšluosčius po vieno panaudojimo reikia virinti, kad šluostantis neužsikrėstų ligonio nepažeistos vietos ar kiti asmenys. Nusausinus odą išbertos vietos patepamos antibakteriniu tepalu 2-3 kartus per dieną, t.y. po kiekvieno prausimo. Paprastai taip gydantis impetiga išgyja per 3-7 dienas.

Jei po keleto dienų paaiškėja, jog toks gydymas neefektyvus, padidėja artimiausieji limfmazgiai, paraudimas aplinkui išbėrimą plinta toliau, skauda ar pakilo kūno temperatūra, krečia šaltis - būtina kreiptis į gydytoją.

Kaip išvengti pūlingų odos ligų?
 
Pagrindinė priemonė - dažnas prausimasis, ypač šiltuoju metų laiku, suprakaitavus, nes tada pašalinami atsitiktinai ant odos patekę patogeniniai mikrobai. Šluostytis tik individualiais rankšluosčiais, o juos skalbiant - virinti.

Prausimuisi naudoti antibakterinius muilus, šie muilai tinka ir pažeistoms vietoms prausti, ir šašams atmirkyti. Be to, reikia nepamiršti, kad gali būti suteršti apatiniai bei viršutiniai rūbai, ir pasirūpinti jų švara. Dažnas rankų plovimas ir trumpai kirpti nagai taip pat gali padėti apsisaugoti nuo pūlingų infekcijų. Tai ypač svarbu vaikams, kurie žaisdami gali užsikrėsti stafilokokais ar streptokokais. Deja, nusiplauti rankas jie neretai pamiršta