Dėl tokios paguodos vaikui gali pasirodyti, kad jo išgyvenimai nieko verti, todėl jis užsisklendžia savyje ir daugiau nebekalba su tėvais apie panašias savo problemas. O kartais būna atvirkščiai - vaikui patinka būti guodžiamam, todėl jis ir toliau skundžiasi, verkšlena, kad neturi draugų.

Ką tokioje situacijoje geriausia daryti tėvams? Pirmiausiai reikia pamąstyti, ką vaikas iš tikrųjų jaučia: nuoskaudą, apmaudą, pyktį? O suvokus pripažinti: „Taip, iš tikrųjų, skaudu, kai draugai atstumia". Būtina pripažinti,  kaip tai nemalonu, nes pripažinimas labai svarbus vaikui. Jis įrodo, kad jo jausmai tikri, kad jais verta tikėti, kaip ir pačiu savimi, kad gyvenime būna nemalonių akimirkų, kurias būtina ištverti. Tai suvokęs vaikas gali atsiverti, t.y. pasakyti tėvams, kodėl yra nemėgstamas draugų, ir paprašyti jų patarimo arba, atvirai su jais pasikalbėjęs, savarankiškai apsispręsti, kaip su jais elgtis. Tik jokiu būdu negalima pulti vaikui nurodinėti, kištis į jo santykius su draugais, nes tie santykiai pernelyg subtilūs. Įsikišus suaugusiesiems jie gali dar labiau pablogėti.

Tėvai gali nuspręsti, ką vaikui daryti, tik tokiu atveju, kai jis ignoruojamas bendraamžių dėl tam tikrų fizinių trūkumų. Toks vaikas geriausiai jaustųsi tarp panašaus likimo bendraamžių specialioje mokykloje, studijoje ar kitoje specialiai sukurtoje aplinkoje. Todėl tėveliai turėtų pasistengti surasti tokią vietą savo vaikui.