Be abejo, daug kas priklauso nuo to, kodėl mūsų kūdikis „sklando padebesiais". Ar toks bruožas visada buvo būdingas vaikui, ar pasireiškė tik neseniai? Kai kurie vaikai jau nuo pat ankstyvos vaikystės pasižymi sugebėjimu atsietai žvelgti į tikrovę. Jie ne iškart atsako į klausimus, uždelstai reaguoja į mūsų reikalavimus, neretai mokykloje pamiršta knygas ir sąsiuvinius bei kitus daiktus... Tai išties kelia nerimą, bet tokias būdo savybes vargu ar galima laikyti vystymosi sutrikimais. Netgi priešingai - galima įžvelgti ir tam tikrų pliusų: svajotojų plati vaizduotė, jų minčių ir dvasios polėkių nevaržo materiali tikrovė. O kai kas nors tikrai patraukia jų dėmesį, jie geba ilgam prie to susitelkti - ištisomis valandomis stebėti skruzdėlių migraciją savo takais ar kruopščiai konstruoti lėktuvo modelį... Svarbu tokiems vaikams priminti, kad būtina laikytis šeimoje (o vėliau - ir visuomenėje) egzistuojančių taisyklių ar tam tikrų pareigų. Pavyzdžiui, vaikas, įnikęs į savo užsiėmimus, užmiršo atlikti kažką, kas jam priklauso - priminkime jam tai!

Tačiau kai kurių vaikų tikrovės ignoravimas ir išsiblaškymas gali būti atsakas į priešišką jam aplinką: pernelyg griežtą auklėjimą šeimoje, neadekvačius reikalavimus mokykloje, nepakeliamas apkrovas (sportas, muzikos mokykla ir pan.). Tokiais atvejais užsidarydamas savo vidiniame pasaulyje vaikas tarsi ieško išsigelbėjimo nuo per didelio aplinkos spaudimo, slepiasi „savo namelyje". Tuomet tėvams reikėtų peržiūrėti savo elgesį ir vaiko dienos režimą. Blogiausia, kai už tokio išsiblaškymo, ypač jeigu jis pasireiškė neseniai, slypi vaiko išgyvenama psichologinė trauma (mokykloje patirtas bendraamžių žiaurumas, tėvų skyrybos, artimo giminaičio mirtis ar pan.). Bet kokiu atveju svarbu išsiaiškinti pakitusio vaiko elgesio priežastį ir padėti jam grįžti į normalią būseną. Jeigu patiems tai ne pagal jėgas, reikia ieškoti specialisto pagalbos.