Geriausia pradėti nuo trumpalaikių badavimų, trunkančių 24, 36 ar 48 valandas. Toks badavimas taip pat labai naudingas organizmui. Rekomenduojama badauti 1-2 kartus per savaitę.
Geriausia badavimui pradėti ruoštis nuo pietų - atsisakyti vakarienės ir padaryti klizmą. Po to 24, 36 ar 48 valandas nieko nevalgyti, tik gerti sultis. Baigus badauti, ryte užtenka išgerti stiklinę sulčių, per pusę atskiestų vandeniu. O vėliau galima valgyti vaisius.

Po kiekvieno badavimo reikia valgyti vaisius, nes jų sultys „sutraukia“ purią, gleivingą masę. Vaisių galima valgyti iki soties. Po to tiek pat laiko, kiek truko badavimas, reikia valgyti žalią maistą, pamažu į racioną įtraukiant trintas daržoves, riešutus, grūdus. Ir tik tuomet galima pradėti maitintis įprastai.

Ligoti ir senyvo amžiaus žmonės, ypač tie, kurie valgo mėsą, turi būti labai atsargūs grįždami prie įprastos mitybos. Dėl mitybos keitimo jiems rekomenduojama pasitarti su gydytoju.
Norint geriau išvalyti organizmą, geriau pabadauti keletą dienų. Badaujant galima gerti vandenį, parūgštintą citrinos sultimis. Nuo 4 badavimo dienos galima po truputį valgyti vaisius, o vakarais daryti klizmas (2-3 l vandens ir 1-2 valgomieji šaukštai citrinos sulčių arba obuolių acto). Baigus badauti, tiek pat dienų reikia valgyti žalią maistą.

Keletas organizmo valymo receptų

Žarnyno valymas

Į Esmarcho puodelį įpilami 2 l vėsaus virinto vandens ir 1 valgomasis šaukštas citrinos sulčių arba obuolių acto, ir padaroma klizma. Darant klizmą reikia gulėti ant kairiojo šono, atpalaidavus pilvą, kvėpuojant pro burną. Geriausia procedūrą daryti 5-6 valandą ryto, prieš tai išsituštinus.
Pirmąją savaitę klizmos daromos kasdien, antrąją - kas antrą dieną, trečiąją - kas trečią dieną, ketvirtąją - 2 kartus per savaitę, penktąją - 1 kartą per savaitę.

Rytais valgomi tik vaisiai ir daržovės. Labai naudinga 1 dieną per savaitę pabadauti. Astrologų teigimu, ne visos dienos tinka badauti. Geriausia dieną pasirinkti atsižvelgiant į Zodiako ženklą:

Avinui - antradienis.

Jaučiui - penktadienis.

Dvyniams - trečiadienis.

Vėžiui - pirmadienis.

Liūtui - sekmadienis.

Mergelei - trečiadienis.

Svarstyklėms - penktadienis.

Skorpionui - antradienis.

Šauliui - ketvirtadienis.

Ožiaragiui - šeštadienis.

Vandeniui - pirmadienis.

Žuvims - ketvirtadienis.

Prieš badaujant, naudinga padaryti klizmą.

Kraujo ir limfos valymas pagal daktarą Vokerį

Sumaišoma 900 g greipfrutų bei 200 ml citrinų sulčių ir 2 l tirpsmo vandens. Ryte išgeriama Glauberio druskos tirpalo (1 valgomasis šaukštas į 100 ml vandens) ir pagulima šiltoje vonioje arba nusimaudoma po dušu. Gausiai prakaituojama. Sulčių mišinys geriamas po 100 ml kas 30 minučių. Valoma 3 dienas iš eilės.

Sąnarių valymas

Sąnariai valomi kas 3 mėnesius (4 kartus per metus): 5 g lauro lapų termose užpilami 300 ml verdančio vandens ir 3 valandas palaukiama. Geriama 3 dienas, kas valandą po gurkšnį. Geriausia sąnarius valyti po žarnyno valymo.

Kraujagyslių valymas

* 1 arbatinis šaukštelis baltojo amalo žolės miltelių termose užpilamas 1 stikline verdančio vandens, 8 valandas palaukiama, perkošiama ir vartojama po 2 valgomuosius šaukštus 2 kartus per dieną. Valymo kursas 3-4 mėnesiai.

* Sumaišoma po 100 g jonažolės, ramunėlių bei šlamučių žiedų ir beržo pumpurų; 1 valgomasis šaukštas mišinio termose užpilamas 0,5 l verdančio vandens, 3-4 valandas palaukiama, perkošiama ir padalijama į 2 dalis. Pirmojoje porcijoje ištirpinamas 1 valgomasis šaukštas medaus, ir išgeriama iki vakaro. Antroji porcija išgeriama ryte, nepusryčiavus, joje ištirpinus šaukštą medaus. Vartojama, kol baigiasi mišinys.

Gydomąjį badavimą pripažino žymiausi senovės medicinos išminčiai

Jau daugiau negu prieš du tūkstantmečius filosofas ir gydytojas Askrepidas skirdavo savo ligoniams gydymą badavimu. Garsus senovės išminčius Plutarchas yra pasakęs: “Vietoj to, kad vartotum įvairius vaistus, geriau dieną arba kelias pabadauk”.

Gydomasis badavimas rekomenduojamas ir daugelyje Senovės Kinijos bei Indijos kraštų; o štai senovės krikščionių vienuoliai maisto atsisakydavo daugiausia dėl religinių įsitikinimų. Tačiau daugelis senovės tautų dar iki religijos atsiradimo (o kai kurios - iki krikščionybės įsigalėjimo) sistemingai badaudavo - šitaip žmonės, neskaitę nei Plutarcho, nei kitų garsių mokslininkų raštų, instinktyviai stengdavosi išsigydyti nuo juos užklupusių negalavimų. Be abejo, gydymas badavimu aprašytas ir Biblijoje.
 Druidai (senovės keltų žyniai), ruošdamiesi svarbioms apeigoms, turėdavo susikaupti ilgai pasninkaudami. Saulės garbintojai persai (Senovės Persijoje gyvenę pranašo Zaratustros pasekėjai) bent kartą pasišvęsdavo net 50-ties dienų badavimui (įdomu, kad Indijoje tai praktikuojama ir dabar). Garsusis Indijos dvasios vadovas Mahatma Gandis taip pat dažnai badaudavo, kartais labai ilgai. Savo užrašuose jis teigė, jog gydomasis badavimas ne tik padeda išgyti kūnui, bet yra puiki priemonė kiekvienam žmogui intelektualiai ir dvasiškai tobulėti.

Kone visame senovės pasaulyje sąmoningas badavimas buvo tarsi tam tikra atgailos forma, religinių apeigų dalis. Garsusis arabų gydytojas Ibn Sina (Europoje geriausiai žinomas Avicenos vardu), gyvenęs X-XI amžiuje, savo ligoniams, ypač sergantiems raupais arba sifiliu, skirdavo gydymą badavimu. Nuo XIX amžiaus vidurio gydomuoju badavimu labai susidomėjo ir “akademinė” medicina, kurios atstovai iki tol šį reiškinį laikė, geriausiu atveju, neatsiejama krikščioniškų bei musulmoniškų religinių apeigų dalimi. Garsiausi to meto įvairių Europos šalių gydytojai, patys akivaizdžiai įsitikinę gydomuoju sąmoningo badavimo poveikiu, pradėjo rekomenduoti šį metodą įvairiomis ligomis sergantiems ligoniams gydyti.

Badavimu gydosi ne tik žmogus - jis tik seka gyvūnų, kurie badauja vadovaudamiesi instinktu, pavyzdžiu. Kiekvienas kaimo gyventojas gali patvirtinti, kad susirgęs šuo arba arklys visai nustoja ėsti ir neėda tol, kol pasveiksta. Vienintelis dalykas, kurį ėda sergantys gyvūnai (beje, ne tik žolėdžiai, bet ir šunys bei katės) - tai vidurius laisvinanti žolė.

Tad kiek laiko reikia badauti, norint atgauti visiems mums Gamtos suteiktą tikrąją fizinę formą ir atsikratyti įvairių ligų bei negalavimų - tris dienas, savaitę, o gal trisdešimt ar keturiasdešimt dienų? Kiek apskritai žmogus gali ištverti be maisto? Deja, dauguma žmonių neskiria gydomojo ar valomojo badavimo ir išsekimo priverstinai badaujant. Juk daugelis iš mūsų esame įsitikinę, kad porą dienų iki soties nepavalgę, jau badaujame. Iš tiesų yra visiškai kitaip - žmogus be maisto gali ištverti net kelis mėnesius. Organizmo išsekimas prasideda tik tuomet, kai visos jame sukauptos atsargos jau būna išsemtos (turbūt visi žinome, kad kiekvieno žmogaus organizme įprastomis sąlygomis yra daug nereikalingų riebalų, kurie badaujant paprasčiausiai “sudeginami”). Atsikratydamas šio nereikalingo “balasto”, organizmas ne tik nė kiek nenukenčia - jo gyvybinė veikla nesutrinka, bet valomieji bei gydomieji procesai padeda atgaivinti prieš dešimtmetį ar dar seniau buvusį viso mūsų kūno funkcionalumą.

Optimali rekomenduojama gydomojo badavimo trukmė, priklausomai nuo žmogaus savijautos, jį kankinančios ligos ir, be abejo, susiruošusiojo badauti valios stiprybės, gali būti nuo trijų iki keturiasdešimt penkių dienų. Būtina atkreipti dėmesį, kad žmonėms, dirbantiems sunkų fizinį darbą, rekomenduojama badauti nuo trijų dienų iki vienos savaitės. Šis badavimo kursas gali būti kartojamas kas mėnesį, kol bus pasiekti norimi rezultatai. Akivaizdu ir tai, kad ilgalaikis badavimas (trunkantis nuo 15 iki 45 dienų) duoda neabejotinai geresnius ir akivaizdžiai efektyvesnius rezultatus; tačiau pasiryžusieji tokiam badavimo kursui turi žinoti, kad šiuo atveju būtina tam tikra aplinka, patyrusio gydytojo priežiūra, ir svarbiausia - atitinkamas paties badaujančiojo nusiteikimas. Žmogus privalo suprasti gydymo procesą ir nuoširdžiai norėti (be abejo, ir tikėti), kad jo sveikata bei savijauta pagerėtų.
Daugelis žmonių neteisingai galvoja, kad badaujant visi vidaus organai, ir daugiausiai - skrandis, labai susitraukia. Iš tiesų nuo per didelio nuolat į jį kemšamo maisto kiekio “ištampytas” skrandis tik susitraukia iki savo normalaus dydžio, ir sugrįžta jo buvęs elastingumas. Po badavimo kurso skrandis nebepriima tokio didelio maisto kiekio, kurį jam tekdavo virškinti anksčiau. Dėl to ir virškinimo, ir maisto medžiagų pasisavinimo procesai labai pagerėja, todėl žmogui maisto prireikia maždaug perpus mažiau negu iki tol.