Biblinių laikų gydytojai

Babilonijos karalius Hamurabis maždaug 1750 metais prieš mūsų erą buvo sudaręs garsųjį įstatymų kodeksą. Be kita ko, jame buvo nustatytos ir gydytojų algos bei bausmės chirurgams už aplaidžias operacijas. Senovės egiptiečiai taip pat darydavo chirurgines operacijas. Skrosdami lavonus jie studijavo žmogaus anatomiją ir papiruse darydavo gydymo ir chirurgijos užrašus. Tačiau tuometiniame Izraelyje tokie dalykai buvo neįmanomi. Biblijoje jau pati pirmoji pastaba apie gydytojus yra gana kritiška: "Asa buvo taip pat susirgęs, tačiau netgi savo ligoje jis neieškojo Viešpaties, bet labiau pasitikėjo gydytojų žiniomis". Nepaisant to, jau II amžiuje prieš mūsų erą gydytojų prestižas pakilo. Siracido knygoje sakoma, kad nors Dievas yra tikrasis gydytojas, jis davė žmonėms gebėjimą gydyti ir parūpino vaistų nuo visų ligų. Netgi pats Jėzus neigė senovės izraelitų požiūrį, teigiantį, jog ligą visuomet sukelianti tam tikra nuodėmė; liga Mesijui buvo blogio galybės apraiška visame pasaulyje apskritai. Gydydamas ligas, Kristus kovojo su Šėtono karalyste, bet tuo nepeikė ir neignoravo "žemiškųjų" gydytojų darbo. Deja, tuometinės visuomenės pažiūras net ir Mesijui buvo sunku pakeisti. Tai matyti iš kai kurių mūsų laikus pasiekusių posakių, pavyzdžiui: "Gydytojau, pirmiausia pasigydyk pats", "Negyvenk mieste, kurį valdo medicinos žinovas, nes jis rūpinsis viešaisiais reikalais ir apleis savo ligonius", o taip pat ir gana kategoriškų - "Net geriausieji iš gydytojų nusipelno Gehenos" (t.y. pragaro).

Kaip buvo gydomos ligos

Biblinių laikų Izraelio įstatymai savotiškai kompensuoja visuotinį higienos neišmanymą. Šių įstatymų laikymasis buvo ne tik senovės izraelitų religinių apeigų dalis, bet ir neabejotinai padėdavo jiems išsaugoti sveikatą. Pavyzdžiui, kas savaitę buvo privaloma visiško poilsio diena fizinei ir dvasinei atgaivai. Taip pat buvo draudžiama valgyti tam tikrą maistą, kuriuo subtropiniame klimate galima ypač greitai apsinuodyti. Geriamasis vanduo turėjo būti stropiai saugomas nuo užkrato. Vyrai turėjo būti apipjaustomi - manyta, jog tai apsaugo nuo venerinių ligų; vyrams buvo griežtai draudžiama vesti savo šeimos moteris. Laikantis religinių apeigų, būdavo privaloma rūpintis kasdienine asmens higiena ir laikytis ypatingos švaros lytiškai santykiaujant. Šios taisyklės yra seniausios iš mums žinomų ligų profilaktikos nurodymų. Kunigai turėjo rūpintis šių nurodymų vykdymu, o, pavyzdžiui, kilus raupsų epidemijai, jie galėdavo imtis "ypatingų priemonių".

Kartais sveikatos reikalais rūpindavosi ir pranašai. Pavyzdžiui, Eliziejus padarė nekenksmingomis nuodingas žoles, išvalė Jericho upės vandenį, padėjo išgydyti Naamaną ir šulamietės sūnų. Antrojoje Karalių knygoje Izaijas pataria Ezekijui uždėti ant iškilusios voties figmedžio vaisių kompresą - tai vienintelis "tikras" liaudiškosios medicinos receptas visame Senajame Testamente. Asmens higienai būdavo vartojami įvairūs aliejai (plačiausiai paplitę buvo mirtų, kroko, miros ir nardo kvapieji aliejai). Alyvų aliejus ir "Galaado balzamas" (aromatinga derva) buvo geriami arba dedami ant žaizdų ir įvairių skaudulių. Kaip būdavo gydomos žaizdos, galima spręsti iš Izaijo žodžių apie Judėją: "Nuo kojos pado iki viršugalvio nėra joje nieko sveiko: žaizdos, randai ir tinstantys skauduliai - nenuvalyti, neaprišti, nesušvelninti aliejumi..."

Skausmas, ko gero, būdavo malšinamas tam tikromis žolelėmis (pavyzdžiui, nukryžiuotam Kristui buvo pasiūlyta "mira atmiešto vyno"). Bibliniais laikais tikriausiai žinota daug vaistingųjų augalų, bet buvo ir labai daug prietarų. Pavyzdžiui, buvo tvirtai tikima, kad mandragoros šaknys padedančios moteriai pastoti. Lūžusios rankos ir kojos būdavo stipriai aprišamos; galbūt buvo naudojamasi ir ramentais. Tačiau apie chirurgines operacijas Senojo Testamento laikais žinių nėra, išskyrus archeologų radinį - tris kaukoles su gręžtinėmis skylėmis. Pasirodo, tokios operacijos būdavo daug kur daromos, norint sumažinti kraujospūdį (arba išvyti nelaimingojo galvoje įsikūrusius demonus).

Taip pat žinoma, kad jau nuo seniausiųjų laikų izraelitų žemėse būta pribuvėjų. Dar prieš žydų išėjimą iš Egipto jos, matyt, susibūrė į savotišką bendriją, turinčią savo etinį kodeksą ir pripažintas vadoves. Iš Biblijos tekstų žinoma, kad moterys gimdydamos kartais mirdavo, bet dažniausiai pribuvėja būdavo labai įgudusi. Pavyzdžiui, tik pribuvėjos dėka Tamara sėkmingai pagimdžiusi dvynius, kurie buvo "pavojingai susikabinę" (gali būti, jog tai buvo vadinamieji Siamo dvyniai). Iš Biblijos tekstų taip pat matyti, jog pribuvėjos amatas buvo, ko gero, vienintelė garbinga tarnyba, kurios galėjo imtis moteris.