Tačiau ar paaiškiname jiems, kodėl suaugusiems taip galima elgtis, o vaikams - ne. Ar mažieji nepradės ateityje žvelgti į pasaulį vien tik tamsiomis spalvomis?

Nemotyvuotas vaiko barimas, be menkiausios priežasties reiškiami priekaištai žaloja asmenybę. Pamažu sūnus ar dukra ima “nebegirdėti” gerų patarimų, nebereaguoja į švelnų kreipimąsi, o pripažįsta tik įsakmų toną ar riksmą...

Atidžiau pažvelkime į save 

Pirmiausia pasistenkite atsakyti į šiuos klausimus:

- Kokios gyvenimo situacijos jus labiausiai išmuša iš vėžių?

- Kuriais momentais lengvai susierzinate ir pridarote klaidų?

- Ar iš tiesų dėl jūsų susierzinimo daugiausiai kaltas vaikas? Gal pykstate visiškai dėl kitų priežasčių?

Pateikiame pavyzdį iš gyvenimo.
Ponią Kristiną neretai graužia sąžinė, kad jai pritrūksta savitvardos. Moteris guodžiasi: “Labai norėčiau būti atlaidi savo išdykėliams sūnums Tadui ir Ignui. Tačiau kai tik jie pradeda žaisti sklaidydami žaislus po visus kampus, mažas mūsų dviejų kambarių butelis virsta chaoso karalyste. Tada jau nesusivaldau ir pratrūkstu. Atimu iš vaikų žaislus, konfiskuoju “Lego” kaladėles ir pradedu grasinti, kad visa tai išmesiu į šiukšlių dėžę. Pasitaiko, kad visiškai savęs nebekontroliuoju ir ranka nužeriu žaislines mašinytes nuo stalo. Praradusi savitvardą garsiai šaukiu ir liepiu susitvarkyti. Vėliau ilgai graužiu save dėl šitokių nevaldomų įniršio priepuolių. Tačiau, kaip sakoma, šaukštai po pietų. Jaučiu kad sūnūs tuoj ims manęs neapkęsti už tokią “pedagogiką”.

Įsikalbėjus su ponia Kristina, paaiškėjo, kad su vaikais jai dažniausiai prisieina būti vienai.Vyras jai mažai tegali padėti, nes labai daug dirba ir grįžta namo tik vėlai vakare. Dažniausiai sūnūs jau miega. Tad moteris negali pakęsti, kad šalia kasdieninių buitinių problemų dar ir vaikai kelia papildomų rūpesčių. Kristina atsidūrė savotiškoje aklavietėje - juo labiau nuvargdavo triūsdama po namus ir auklėdama vaikus, tuo dažnesni nesuvaldomo pykčio priepuoliai ją lydėdavo.

Kartą “dėl savo nervų” pasiguodusi kaimynei - mokytojai pensininkei, Kristina surado išeitį. Ši ne tik patarė jaunai mamai daugiau dėmesio skirti sau, pasiūlė visomis problemomis labiau dalytis su vyru, bet ir davė labai paprastą, tačiau originalią idėją. Nereikia širsti - tegul vaikai palieka nesutvarkytus žaislus. Bet tik su viena sąlyga: žaislai gali likti išmėtyti tik vaikų kambaryje (arba tam tikroje jo dalyje). Ir niekur kitur. Taigi Kristina, kaip pamokė kaimynė, suteikė daugiau laisvės vaikams (o jiems šis pojūtis būtinas!) ir kantrai laukė savo eksperimento pabaigos. Jis pavyko. Sūnūs po kurio laiko su žaislais į saloną jau nebesiveržė. Todėl Kristina nustojo rėkauti ant savųjų išdykėlių dėl nuolat keliamos netvarkos. Tapo ramesnė ir atlaidesnė. Pamažu, po atitinkamų jos ir vyro pastangų, sūnūs išmoko geriau tvarkytis savo kambaryje, pažaidę atsakingiau pasidėdavo žaislus į vietą.

Kaip ir Kristinai, taip ir kitiems tėvams, ko gero, ne iš karto pavyksta išsiaiškinti pykčio priepuolių ištakas (šiuo atveju buvo kaltas ne vaikų piktybiškumas, o moters pervargimas). Tačiau mėginti tai daryti būtina - atitinkamai pakeitus požiūrį ir apsišarvavus didesne kantrybe, nesantaikos bendraujant su vaikais turėtų būti daug mažiau.