Alimentarinė distrofija: ligos priežastys, simptomai, gydymas

Alimentarinė distrofija: ligos priežastys, simptomai, gydymas

2015 Sau 01
Alimentarine distrofija vadinamas mitybos sutrikimas, dėl kurio organizmas negauna pakankamai svarbiausių maistinių medžiagų - baltymų, angliavandenių ir riebalų. Ši liga galima dėl maisto trūkumo, baltymų stokojančios dietos, arba dėl sutrikusio maistinių medžiagų pasisavinimo. Jai išsivystyti nemažai įtakos turi avitaminozė.

Žmogaus organizmas per parą turi gauti mažiausiai 30 g baltymų. Maždaug pusę šio kiekio turėtų sudaryti gyvulinės kilmės baltymai, gaunami valgant mėsos ir pieno produktus. Vartojant jų mažiau, vystosi baltymų nepakankamumas, kuris būna dvejopas: sausasis arba pabrinkiminis. Sausasis pasireiškia pamažu nykstančiomis baltyminėmis struktūromis organizme: pirmiausiai susilpnėja skeleto raumenys, vėliau vidaus organai, o galiausiai ir širdis bei smegenys. Pabrinkiminis baltymų nepakankamumas pasireiškia kūno išpurtimu (jis primena skysčio pripildytą maišelį).
Siekiant sumažinti baltymų nepakankamumą, pirmiausiai reikia stengtis normaliai maitintis. Gydytojo nurodymu, galima vartoti specialius baltymingus preparatus. Tačiau kai kuriais atvejais vien tokio gydymo neužtenka.
Dėl skurdžios mitybos (nepritekliai, griežta dieta), arba pablogėjusio maisto pasisavinimo sunyksta organizmo riebalai, esantys paodyje, kūno ertmėse bei vidaus organuose, vėliau - angliavandeniai, susikaupę daugiausiai kepenyse glikogeno ("gyvulinio krakmolo") pavidalu, o po to ir baltymai. Pirmoji distrofijos stadija pasireiškia sparčiu liesėjimu, silpnumu, darbingumo sumažėjimu, raumenų ir odos glebumu, vidaus organų pasmukimais, o antroji - dar didesniu išsekimu, pagausėjusiu šlapinimusi, nuolatiniu troškuliu, virškinimo sutrikimais (viduriavimas be gleivių ir kraujo priemaišų), mieguistumu, užmaršumu, atminties, klausos, regėjimo bei uoslės susilpnėjimu, kaulų trapumu, odos patamsėjimu bei sausumu, plaukų slinkimu, kūno temperatūros sumažėjimu. Dėl distrofijos moterims išnyksta menstruacijos, o vyrams susilpnėja potencija. Trečiojoje distrofijos stadijoje negrįžtamai sutrinka visų organų veikla, visiškai išnyksta apetitas, kamuoja troškulys, kūno ir organizmo išsekimas pasiekia kritinę ribą.
Gydant alimetarinę distrofiją, išsivysčiusią dėl mitybos nepakankamumo, ligonis pamažu grąžinamas prie normalios mitybos (kuo labiau progresavusi distrofija, tuo lėčiau vykdomas šis procesas). Pirmomis dienomis paprastai jis negausiai maitinamas vien vaisių sultimis, nekoncentruotais sultiniais ir truputį pasaldintomis arbatomis. Kadangi vartojami vitamininiai preparatai dar blogai pasisavinami, tai skiriamos jų injekcijos. Vėliau racionas pamažu plečiamas: pirmiausiai į jį įtraukiamas pienas, skystai išvirti kiaušiniai, neriebi pertrinta mėsa, skystos košės, vėliau - varškė, padžiovinta duona, virtos daržovės. Jeigu ligonis viduriuoja, pienas ir kiaušiniai įtraukiami vėliau, o gyvulinės kilmės baltymai švirkščiami į veną (gali būti duodama pertrintos mėsos). Siekiant, organizmą aprūpinti visomis maistinėmis medžiagomis, skiriama ne tik vitamininga dieta, bet ir vitamininiai preparatai.