Alalija - vaikų " kurtumas" kalbai

Alalija - vaikų " kurtumas" kalbai

2015 Sau 01
 Alalija - tai kalbos sutrikimas, išsivystantis dėl organinių centrinės nervų sistemos pakenkimų.

Tam tikrame amžiuje sustoja kalbos vystymasis. Kitaip dar alalija apibūdinama kaip vaikų “ kurtumas” kalbai. Ši negalia kamuoja vaikus, kurie niekada nekalbėjo, tačiau yra normalaus intelekto ir turi normalią klausą, normalų artikuliacijos aparatą.

Vaikų nebylumas tęsiasi iki 5-8, o kartais ir iki 10-12 metų. Alalija gali būti įvairių laipsnių: nuo palyginti nesunkių pakenkimų, kada vaiko kalba pradeda vystytis 3-4- aisiais metais, iki sunkių, kai vaikas nekalba iki 10-12 metų.

Labiausiai paplitusi motorinė alalija, kai vaikas, neturėdamas galimybės kalbėti, negali paklausti, išsiaiškinti, kas jam nesuprantama. Kai pakenktas kalbos aparatas, vaikas negali pakartoti, pasakyti net jo paties savarankiškai išmoktų žodžių bei frazių. Susidaro įspūdis, kad jis tų žodžių nesupranta. Kalbos defektai neigiamai veikia asmenybės formavimąsi ir psichinių procesų vystymąsi, o mąstymas, vaizduotė, atmintis, valia būna silpnesni negu normalaus vaiko. Vaikai tampa nervingi, greitai įsižeidžia, yra jautrūs, verksmingi, užsispyrę, išsiblaškę, triukšmingi arba užsidarę, nejudrūs. Jie sunkiai išgyvena savo nelaimę.
Motorine alalija sergantys vaikai yra nejudrūs, kai kada negali apsirengti, netgi neužsisega sagų, nesusiriša batraiščių, sunkiai šokinėja ant vienos kojos, greitai nuvargsta atlikdami fizinius pratimus. Tokių vaikų kalbai būdingas ribotas žodynas, jie vartoja tik pavienius žodžius ar frazes. Jei garsus ir ištaria teisingai, tai sunkiai juos jungia į žodžius ir frazes.

Paprastai apie motorinius alalikus sakoma: “Kalbą supranta, tik nekalba”. Tačiau nekalbantis vaikas daugelio iškilusių klausimų negali išsiaiškinti. Suprasti suaugusiųjų nurodymus labai padeda situacija. Kalbai plėtojantis, lengviau diferencijuoja kirčiuotas žodžių galūnes, teisingai supranta dažnesnių prielinksnių reikšmę. Būdvardžius supranta vėliau. Ypač neskiriami posakiai, apibūdinantys priežastinius, laiko ir erdvės santykius.

Pradiniame kalbos etape šie vaikai kalba vienažodžiais sakiniais. Jų tariami sakiniai labai paprasti, be kai kurių sakinio dalių, pvz.: “mama vagyt” (mama noriu valgyt), arba sukeičia veiksmažodžius. Šių vaikų kalbai trūksta vientisumo, nuoseklumo. Dažnai žodžius pavaduoja gestai, mimika, intonacija.

Norint įveikti alaliją būtinas ilgas ir sistemingas kalbos ugdymo darbas. Kartu su kalbos korekcija ugdoma vaiko asmenybė. Lavinama smulkioji motorika (vaikai brūkšniuoja, spalvina piešinukus, dėlioja mozaikas ir t.t), dėmesys, suvokimas, mąstymo operacijos, vystoma foneminė klausa.

Svarbu sukelti vaiko norą kalbėti, turtinti žodyną. Būtina daug dėmesio skirti veiksmažodžių žodyno gausinimui, sakiniams. Svarbu ne tik išmoktų žodžių skaičius, bet ir sugebėjimas juos jungti į frazes. Labai naudingi gamtos garsų, gyvulių, paukščių balsų pamėgdžiojimai. Garsus mėgdžioti vaikas pajėgia, o po to drąsiai bando tarti žodžius: iš pradžių tik “au-au”, “miau-miau”, po to, nors ir neaiškiai, bet jau pasako “katė”, “lėlė” ir t.t.

Svarbu išmokyti vaiką vartoti kuo daugiau veiksmų pavadinimų, nes jie sudaro sakinukų pagrindą: duodu, noriu, bėgu, nešu, dedu ir pan. Toliau - turtinamas žodynas (kas skrenda, plaukia, bėga). Tobulinami sakiniai: jie jungiami į paprasčiausius pasakojimus, iš pradžių tik nužyminčius pagrindinius įvykius. Toliau mokoma kurti trumpus pasakojimus pagal siužetinius, serijinius paveikslėlius, atpasakoti perskaitytus nedidelius tekstus.

Vaikams, sergantiems alalija, ne visada pasiseka pasivyti vienmečius. Anksčiau tokie vaikai dažniausiai mokėsi pagalbinėse mokyklose. Dabar dauguma jų puikiai integruojasi į bendrojo lavinimo mokyklas.