Daugelis vyrų ir moterų net visiškai suaugę ir sukūrę šeimas vis dar būna labai prisirišę prie savo tėvų, ypač prie motinų.

 “Aš tave labai myliu, sūneli, ir kaip įmanydama rūpinuosi tavimi. Tikiuosi, kad užaugęs manęs nepamirši, kad aš visada tau būsiu pats svarbiausias žmogus. Netgi tada, kai turėsi žmoną ir vaikų. Juk aš - vienintelė tavo parama”, - dažnai primena mama, viena auginanti savo vaiką. Jeigu suvoktų, kaip nepalankiai jos žodžiai gali atsiliepti sūnaus likimui, tikriausiai niekada taip nekalbėtų.

 Nemaža dalis vyrų, perkopusių ketvirtąją dešimtį, pajunta niekuo nepaaiškinamą apatiją, dvasinį nuovargį, nepasitenkinimą gyvenimu. Lyg koks “kirminas” iš vidaus graužtų.

 Kodėl bendraudami su vienais žmonėmis jaučiame malonumą, o su kitais bendraujame tik būtiniausio reikalo prispirti?

Kaip stresas, arba nervinė įtampa, kenkia organizmui, žinome visi: pakrinka nervai, sutrinka virškinimas, pablogėja atmintis, apninka ligos ir t.t. Bet kad nuo streso dar ir tunkama, vargu ar teko girdėti.