Vyrai dažnai mums sako komplimentus, kartais net nemėgindami jais maskuoti grubų pataikavimą. Bet kartais netgi ir vyriškis nemeluoja, kai sako: "Tu mano vienintelė..." Žinoma, kiekviena iš mūsų vienintelė ir todėl - unikali. Ir visiškai nesvarbu, ar vietoje daugtaškio jis pasirengęs pasakyti "karalienė", ar "ragana", "gražuolėlė" ar "pabaisa". Svarbiausia, kad daugiau tokių nėra, nebuvo ir nebus...
Mums labai patinka skaityti apie sėkmės pasiekusius žmones apskritai, o apie šlovės, pripažinimo ir gerovės susilaukusias moteris - ypač. Nors kiekviena mūsų tuomet išgyvena skirtingus jausmus. Kartais mes nuolat džiaugiamės dėl tų žmonių, kartais pavydim gerąja to žodžio prasme. O kartais tas pavydas būna ir "juodas". Bet dažniausiai tiesiog įtikinėjam save, jog jiems paprasčiausiai pasisekė, jie tiesiog tinkamu momentu atsidūrė tinkamoje vietoje.
Tikriausiai visa tai būtų galima laikyti teisingu, jeigu ne vienas "bet". Toli gražu ne visada galima sutikti, kad sėkmė pirmiausiai yra sąlygojama vien laimingo aplinkybių sutapimo. Nors apibūdinimas "likimo numylėtinis" nėra visiškai be pagrindo, bet drauge būtų pravartu atsiminti, kad norint laimėti reiktų "nusipirkti loterijos bilietą".
Todėl kartais norisi paklausti, ar dažnai mes pačios bent pirštelį pajudiname dėl to, kad atsidurtumėm tarp tų "laimingųjų", ar esame pasirengusios dėl to ką nors paaukoti. Ir ar iš tiesų nesame pačios kaltos, jog tiesiog niekams kasdien iššvaistome marias laiko, naiviai besivildamos, kad jo prieš mus dar "visas gyvenimas"?
Tai anaiptol nereiškia, kad reikia be perstojo graužti save dėl to, jog netapome aukštos padangės "žvaigžde". Jos, beje, neretai vos blykstelėjusios ima ir nukrinta. O tai ypač skausminga. Ir iš naujo prisikelti būna labai sunku bei dažniausiai to tenka siekti jau "išdidžioje vienatvėje". Deja, kartais tokia sėkmės kaina.
Bet vis tiek retsykiais surizikuoti įsigyti "laimingą bilietą" verta.
Būnant dvidešimties, vos baigus mokyklą, gyvenimas prieš mus atrodo kaip neprirašytas lapas, kurį bus galima užpildyti bet kuo. Blogiausiu atveju vėliau perrašysim. Tad ir skubame "rašyti". O sulaukusios keturiasdešimties liūdnai konstatuojame, kad nieko mums nepavyko, nieko mes nepasiekėme, o gyvenimas tėra pilkas, nuobodus ir kartais netgi be galo liūdnas laiko leidimas.
Tad neretai depresijos ir nevilties konvulsijose besikamuojančios balzakiško amžiaus damos ima kamuoti ne tik save, bet ir visus aplinkinius maždaug tokio stiliaus dialogais:
- Viskas įkyrėjo, viskas iš rankų krenta, darbas kaip katorga, o aš jame tarsi nuvarytas arklys!
- O ar pabandei ką nors keisti, kad taip nebūtų?
- Bet ką aš galiu?
- O ar pabandei ką?
- Bet ką aš galiu?
- Na, vyro, vaikų ir buto keisti gal ir nevertėtų, tačiau darbą juk tikrai galima!
- O ką aš be jo daryčiau?
- Na tai pabandyk dar ką nors!
- Bet ką aš gali-u-u?
Ir taip iki begalybės.... Tuomet taip ir norisi tokią moterį suimti už pečių, gerai supurtyti ir pasakyti: "Tuomet nors nueik ir nusidažyk žaliai plaukus, pasitrumpink sijonus 20 centimetrų ar iškrėsk dar ką nors!" Ak, bet juk tai atrodys kvailai ir juokingai! Bet užtai nebus įprastai nyku ir nuobodu širdyje. O kai vaikas paprašys kuo nors jam pagelbėti, vietoje įprastinio "atstok, aš neturiu laiko" tiesiog spjaukite į nebaigtus plauti indus ir iš turimų po ranka medžiagų sukonstruokite drauge su juo tokį aitvarą, su kuriuo jis tikrai užims eiliniame konkurse mokykloje pirmąją vietą. Ir kai jo akys žibės laime, patikėkite, jūs tikrai būsite pasiryžusi jeigu ne viskam, tai tikrai labai daug kam!!!
Mielos moterys, žinoma, yra labai daug objektyvių priežasčių, dėl kurių mes negalime turėti viso to, ko, be abejonės, esame vertos. Tačiau svarbiausia atsiminti, kad ir nuo mūsų pačių daug kas priklauso.
Todėl svarbiausias uždavinys bet kur ir bet kada pirmiausiai stengtis įžvelgti kažką gero. Būtent gero, nes tai, kas bloga, paprastai užgriūva ant mūsų galvų tada, kai mes visiškai to nesitikime.
Pavargote nuo visko. Jums atrodo, kad viskas tiesiog neįtikėtinai blogai. Tačiau pasistenkite atrasti savyje jėgų pažvelgti į susidariusią padėtį iš kitos pusės!
Jums atrodo, kad jūsų gyvenimas nenusakomai monotoniškas? Ne, jis tiesiog stabilus!
Jums atrodo, kad jis pilkas? Ne, jis tiesiog nerėžiantis akių, kad kiti nenužiūrėtų!
Jums atrodo, kad jus, atleiskite, tiesiog užjodė kaip darbinį arklį? Anaiptol, tiesiog jūs visiems be galo reikalinga, be jūsų neįmanoma apsieiti! Jūs ne "darbinis arklys", o Visatos centras! Nors, žinoma, būti "Visatos centru" anaiptol nėra lengva!
Bet svarbiausia, mielos moterys, visada atsiminkime, kad mes - geriausios iš visų ir vienintelės! Todėl mylėkime save! Ir kiekvieną rytą priėjusios prie veidrodžio pasveikinkime save žodžiais: "Tokia aš - vienintelė! Ir viskas man klosis gerai!"
