Kiekviena mergina vis kitaip įsivaizduoja savo "svajonių princą". Vienoms patinka tamsiaplaukiai, kitoms - šviesiaplaukiai, vienoms - liekni aukštaūgiai, kitoms - kresni. Daugelį vilioja uniformuoti vyrai: kariškiai, policininkai.

 Vyrai dažnai mums sako komplimentus, kartais net nemėgindami jais maskuoti grubų pataikavimą. Bet kartais netgi ir vyriškis nemeluoja, kai sako: "Tu mano vienintelė..." Žinoma, kiekviena iš mūsų vienintelė ir todėl - unikali. Ir visiškai nesvarbu, ar vietoje daugtaškio jis pasirengęs pasakyti "karalienė", ar "ragana", "gražuolėlė" ar "pabaisa". Svarbiausia, kad daugiau tokių nėra, nebuvo ir nebus...

 

Jeigu tėvai vaikui nešykštėjo pagyrimų, jeigu jis buvo drąsinamas ir skatinamas pasiekti daugiau, jis įprato save vertinti atsižvelgdamas į atliktus darbus, o ne bandydamas save pažinti ir mylėti. Paradoksalu, bet vėliau tokio žmogaus pasiekimai pradeda jam kenkti. Ant jo pečių gula vis didesnė pareigų ir atsakomybės našta, visiškai užgožianti kitus poreikius ir jausmus, kuriuos šis žmogus stengiasi ignoruoti.

 

Jis turi būti ištikimas, švelnus, atviras ir sąžiningas, be to, inteligentiškas, išauklėtas, suprantantis ir mėgstantis humorą, dievinantis vaikus. Būtinai aistringas, veiklus, sportiškas ir tvarkingas. Tiesa, dar jis turi puikiai atlikti savo darbą ir turėti pakankamai laiko bendriems interesams.

 

Kiekvieną dieną susidarote sąrašą darbų, kuriuos reikia atlikti, ir niekada neužbaigiate pirmojo darbo arba net neužbaigiate rašyti pačio sąrašo.

 

Miunhauzeno sindromas pasireiškia tuo, kad žmogus simuliuoja fizinės ligos simptomus. Šis apsimetinėjimas, siekiant medikų dėmesio, gali būti mirtinai pavojingas.

Diagnozuoti Miunhauzeno sindromą gydytojui gali būti labai sunku, nes ligonis išsako visus klasikinius tikros ligos simptomus. Ligonio pasakojimą kartais apriboja tik nepakankama fantazija ir medicinos žinių trūkumas.