Visi mes žinome, kas yra stresas. Nėra žmogaus, kuris jo nebūtų išgyvenęs. Stresas - tai įtampa, nerimas, neišspręsta problema. Stresą išgyvena ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, ir pasireiškia jis visiems vienodai: organizmas mobilizuojasi spręsti gyvybiškai svarbų uždavinį, gelbėtis nuo pavojaus. Nors yra ir skirtumų - gyvūnams visi pavojai akivaizdūs, o žmogus gali išgyventi ir įsivaizduojamus bei pasąmoningus pavojus: kažkas vyksta prieš mūsų norą, kažkas galbūt mūsų atžvilgiu ne taip pasielgė; kažkas gyvenime iš esmės pasikeitė arba - jau seniai niekas nepasikeitė... Štai ir kyla įtampa, tačiau ne akivaizdi, o užslėpta. Ir į ją mes reaguojame ne tik psichologiškai, bet ir visų kūno organų veiklą sąlygojančia vegetacine nervų sistema, kurios veiklos pakitimus jaučiame fiziologiškai.

Pyktis - viena dažniausių žmogui būdingų emocijų. Paprastai situacija, sukelianti pyktį, verčia asmenį pasijusti silpnu ir bejėgiu. Tačiau pats pyktis paverčia mus, tegu tik akimirkai, stipriais ir pasitikinčiais savimi. Tad ar tikrai verta su juo kovoti?..

Su kuo susijusi gyvenimo kokybė? Daugeliui žmonių kokybiškas gyvenimas asocijuojasi su materialine gerove ir prabanga. Iš tikrųjų terminu "gyvenimo kokybė" medikai neretai įvardija žmogaus fizinę ir dvasinę sveikatą. Dar tiksliau - gyvenimo kokybė yra paties žmogaus subjektyvus savo fizinio, psichologinio, emocinio ir socialinio funkcionavimo suvokimas. Kuo žmogus geriau vertina visas minėtas savo funkcijas, tuo kokybiškesnis jo gyvenimas. Jų vertinimas ypač svarbus gydant sunkias ligas.

Ar pastebėjote, kaip keistai elgiasi kai kurie žmonės, kai susinervina? Vieni ima vaikštinėti pirmyn bei atgal, kiti - barbena pirštais į stalą, treti - pešioja savo plaukus ir t.t. Gal ir jūs patys panašiai elgiatės stresinėse situacijose? Nelaikykite dėl to savęs neurotiku ir nesišaipykite iš kitų, kurie susinervinę elgiasi, nelyginant psichiniai ligoniai. Specialistai teigia, kad tokia psichomotorinė ažitacija būdinga ne liguistam, o būtent sveikam žmogui, kovojančiam su depresija. Pasak jų - tai instinktyvi adaptacinė-apsauginė elgsena, padedanti greičiau nusiraminti. Jeigu neturite "savojo" įpročio, galite išbandyti bet kurį iš specialistų siūlomų variantų.

Mums miegant veidas paprastai būna atsipalaidavęs ir gali savarankiškai (be mūsų valios) lavinti savo savybes dar nepatirtais jam judesiais. Tačiau miegant veidui galima ir pakenkti.
Paprastai manoma, jog kokybiškam miegui būtinas atskiras kambarys su gražiais, specialiai miegui pritaikytais baldais. Bet kodėl tuomet tiek daug žmonių kenčia nuo nemigos? Tad gal geram miegui svarbu kas kita? Kad miegas būtų visavertis, pirmiausiai būtini tokie dalykai - galimybė patogiai įsitaisyti, tyla, ramybė ir tamsa. Svarbu ir tai, kad mes (ir mūsų galvos smegenys) jaustumės pavargę ir mums iš tiesų norėtųsi pailsėti "dvasia ir kūnu". Jeigu mes visą dieną praleidome prie rašomojo stalo, galima nedvejojant tvirtinti, kad mūsų smegenys pavargo labiau už kūną. Bet kaip jas užmigdyti, jeigu kūnas dar visai to nepageidauja? Tuomet protingiausia prieš miegą šiek tiek pasivaikščioti, o tik po to gulti miegoti.