Miunhauzeno sindromas pasireiškia tuo, kad žmogus simuliuoja fizinės ligos simptomus. Šis apsimetinėjimas, siekiant medikų dėmesio, gali būti mirtinai pavojingas.
Diagnozuoti Miunhauzeno sindromą gydytojui gali būti labai sunku, nes ligonis išsako visus klasikinius tikros ligos simptomus. Ligonio pasakojimą kartais apriboja tik nepakankama fantazija ir medicinos žinių trūkumas.
Kaip pasireiškia liga?
Miunhauzeno sindromas yra labai reta ir sudėtinga liga. Ligonis vaidina "silpnojo vaidmenį": jis tampa silpns fiziškai ir psichiškai.
Pagrindiniai ligos požymiai
* Sąmoningas apsimetimas, kad jaučiami fiziniai ligos simptomai;
* Psichologinis poreikis vaidinti silpnojo vaidmenį, taip pat jokių pastangų neįdėjimas kad gyvenimas nors kiek pagerėtų: nesiekiama didesnio uždarbio, geresnės priežiūros ir aukštesnės gyvenimo kokybės.
Miunhauzeno sindromas yra lėtinė, gana sunki liga. Šis terminas atsirado 1951 metais po to, kai pasirodė istorijos apie vokiečių aristokratą Karlą fon Miunchauzeną, keliavusį po pasaulį ir pasakojusį visiems spalvingas pramanytas istorijas. Panašiai kaip aristokratas, šį sutrikimą turintys ligoniai atlieka daug žygių į įvairias ligonines, pasakodami įvairiausias dramatiškas istorijas. Ligoniai keliauja po ligonines prašydami gydytojų išgydyti tas ligas, kuriomis jie iš tiesų neserga.
Ligoniams, sergantiems Miunhauzeno sindromu, atliekama daug medicininių tyrimų. Šie tyrimai yra svarbūs, kad būtų galima atmesti organinės ligos diagnozę. Net tuo atveju, jeigu įtariama, kad ligonis serga Miunhauzeno sindromu, jam atliekama nemažai tyrimų, nes gali būti, kad jis serga keliomis ligomis: Miunhauzeno sindromu ir tikra somatine liga.
Svarbūs ligos bruožai
Ilga medicininio gydymosi istorija. Dažniausiai pacientai jau yra gydyti visokiais būdais, yra patyrę daug įvairiausių procedūrų, kurias rodo palikti randai ant kūno, injekcijų žymės ir vaistų šalutinių poveikių pėdsakai.
Kelionių istorija. Dažnai ligoniai būna gydęsi įvairiose ligoninėse, kurios viena nuo kitos yra tolokai. Dėl to gydytojui būna gana sunku surinkti visą objektyvią informaciją apie ligonio simptomus. Jeigu gydytojui tai vis dėlto pavyksta, dabartinis ligonio pasakojimas gali smarkiai skirtis nuo ankstesnių jo simptomų apibūdinimo.
Nekantrumas gydantis ligoninėje. Ligoninėje slaugomi ligoniai, sergantys Miunhauzeno sindromu, dažnai neužbaigia jiems skirto gydymo kurso ir mažai paiso ligoninės taisyklių. Dažnai jie yra manipuliatoriai, siekiantys aplinkinių žmonių dėmesio. Maža to, dėl daugybės neaiškių, vienas su kitu persipynusių simptomų jiems atliekama daugybė brangių tyrimų ir suteikiama brangiai kainuojančių aukštos kvalifikacijos specialistų konsultacijų. Trumpiau tariant, sergantieji Miunchauzeno sindromu reikalauja neproporcingai daug lėšų, energijos ir laiko. Jeigu ligonis sugaunamas kuriant melagingus simptomus, dažnai jis paprasčiausiai tik išlieja savo pyktį ant medicinos personalo.
Pernelyg geros medicinos žinios. Iš šalies gali atrodyti, kad pacientas net geriau už gydytoją žino, kaip gydyti jo ligą - jis būna jau išmokęs kelis medicinos vadovėlius.
Begalinė fantazija. Sergantieji Miunhauzeno sindromu dažnai pasakoja dramatiškas, spalvingas istorijas. Jų melas yra patologiškas. Kai kurie ligoniai prisistato karo didvyriais, žymiais mokslininkais ar kitais išskirtiniais asmenimis. Gerai ištyrus pasirodo, kad asmeninė ir medicininė ligonio biografijos yra miglotos ir prieštaringos.
Nedidelis lankytojų skaičius. Šiuos ligonius ligoninėje lanko labai nedaug žmonių - netgi tuo atveju, jeigu gydymosi laikas ilgas. Dažniausiai juos lanko tie žmonės, kurie yra tarsi ligonio simptomų "bendrininkai" ar padedantys juos palaikyti. Ligoniai, sergantys Miunchauzeno sindromu, sugeba užmegzti ir palaikyti tik patologiškus ryšius su tokiais žmonėmis, kurie palaiko ir sustiprina "silpnojo vaidmenį".
Medikamentų reikalavimas. Dažnai ligoniai, sergantys Miunhauzeno sindromu, reikalauja jiems paskirti ne visada reikalingų medikamentų - dažniausiai analgetikų.
Klinikinio ligos pasireiškimo svyravimas. Labai dažnai ligoniams, sergantiems Miunhauzeno sindromu, ligos eiga pakrypsta nauja, visai netikėta linkme, su netikėtomis komplikacijomis. Taip dažniausiai atsitinka po to, kai tyrimų išvadose nematyti labai blogų dalykų.
Asmenybės charakteristika. Yra keletas bruožų, būdingų daugeliui sergančiųjų Miunhauzeno sindromu:
* praeityje dirbta medicinos įstaigoje (medicinos seserimi, pagalbiniu darbuotoju, laboratorijos techniku);
* vaikystėje sirgta rimta somatine liga, dėl kurios buvo ilgai gulima ligoninėje ir intensyviai gydoma;
* rimta somatine liga sirgo labai artimas giminaitis (pavyzdžiui, kuris nors iš tėvų);
* vaikystėje patirta skriauda, atstūmimas ar nesirūpinimas;
* negatyvi patirtis santykiuose su medicinos personalu (tai įžeidė ir sukėlė pyktį);
* praeityje daug bendrauta su mediku (pavyzdžiui, tėvas ar patėvis buvo medikas, arba ligonis turėjo meilės ryšių su mediku);
* tėvų įtaka (instrukcijos, kaip simuliuoti fizinius ligos simptomus).
Kodėl liga išsivysto
Išvardyta Miunhauzeno sindromu sergančiam ligoniui būdinga gyvenimo patirtis daug pasako apie galimą ligos kilmę. Ligos šaknys dažniausiai glūdi vaikystėje, kai vaikas stokojo priežiūros ar išgyveno didelius praradimus - daugelis sergančiųjų Miunhauzeno sindromu vaikystėje nėra visavertiškai išgyvenę natūralaus priklausomybės jausmo. Tam tikrame vystymosi etape (dažniausiai vaikystėje ar paauglystėje) šie ligoniai medicinos sistemą ima suvokti kaip vietą, kurioje galima patenkinti savo poreikius. Toks požiūris gali kilti dėl gydymo, ypač kai gydo artimas giminaitis ar atsiranda artimas ryšys tarp ligonio ir gydytojo.
Miunhauzeno sindromas dažnai pasireiškia po reikšmingo praradimo, pavyzdžiui, šeimos nario mirties ar sunkios ligos. Šiuo atveju ligonis iš medicinos sistemos siekia gauti palaikymą ir asmenybės augimo galimybę. Nors ligoniui nuo tokio kontakto gali atsirasti emocinis palengvėjimas, iš esmės medicinos sistema niekada negali suteikti visaverčio emocinio peno. Taip atsiranda uždaras ratas: ligonis ima jausti pyktį medicinos sistemai dėl nepakankamo palaikymo. Atsiranda nauji elgesio stereotipai, kuriais siekiama pasiekti didesnio medikų dėmesio: simuliuojami nauji simptomai, dėl kurių ligoniui atliekama daugiau invazinių procedūrų.
Koks ligonio likimas?
Kaip paplitęs Miunhauzeno sindromas, tiksliai nežinoma, tačiau yra duomenų, jog jis dažniau pasitaiko vyrams nei moterims. Liga dažniausiai prasideda pačioje jaunystėje po reikšmingo praradimo ar ligos. Kai sutrikimas ima progresuoti ir medikų dėmesio siekimas tampa gyvensena, ligonį labiausiai ima dominti medicina ir galimybė patekti į įvairiausias ligonines. Ligonis nebegali stabiliai dirbti vienoje vietoje ar palaikyti stabilius asmeninius santykius. Kai kurie sergantieji netgi yra įkalinami dėl menkų teisėtvarkos pažeidimų. Dažnai ligoniams prireikia gydymosi kurso psichiatrinėje ligoninėje, tačiau ne todėl, kad jie serga psichine liga, bet dėl sunkių asmenybės sutrikimų.
Miunhauzeno sindromas - reta liga, tačiau ligonis, laiku pastebėjęs savo neadekvatų poreikį lankytis gydymosi įstaigose, gali išvengti besaikio organizmo alinimo įvairiais tyrimais, jeigu tuojau pat kreipsis į specialistus. Spręsdamas ankstyvuosius asmenybės konfliktus drauge su psichoterapeutu, ligonis gali surasti kitų būdų, kaip gauti daugiau dėmesio ir šilumos iš aplinkinių žmonių.
