Siekiant atsikratyti savojo įpročio nuolat jaustis tarsi gynybinėje pozicijoje jaučiant nepasitikėjimą kitais ir visu pasauliu, būtina, jog mūsų protuose egzistuojantys esminiai įsitikinimai būtų orientuoti į mūsų gyvenimo palaikymą bei jo kokybės gerinimą. Psichologai tvirtina ne be pagrindo, jog mūsų buvimo pasaulyje efektyvumas priklauso nuo to, kokią vertę mes teikiame savo egzistavimui ir egzistencijai visa ko kito, nepriklausomai nuo to, kaip kas besielgtų. Tad jeigu mes pristatysime save kitiems kaip kvailius, žmonės ir patikės tuo, ypač jeigu mes dar ir elgsimės kaip kvailiai. Nors pats esmingiausias faktas yra tik tas, jog mes egzistuojame, gyvename ir jog visuose mumyse glūdi laimės ir išminties pasiekimo galimybė. Tačiau žmonės kažkodėl yra labiau linkę apmąstyti savo klaidžiojimus gyvenimo labirintais, į kuriuos dauguma patys save ir įstūmė, juos kamuojantį nerimą ar netikrumą dėl ateities, ir tik labai retai leidžia sau prisiminti tai (arba visai neprisimena to), kas juos iš tiesų džiugina šiame gyvenime ir teikia malonumo. Bet juk taip galima „užmiršti" ir visą mums duoto gyvenimo palaimą bei išmintį, kurie tikrai egzistuoja!
Tad ar mes apskritai žinome, kaip turėtumėm elgtis, kad suteiktumėm sau vilties ir save padrąsintumėm, - nors taip, kaip vaikų krepšinio komandą prieš varžybas įkvepia ir drąsina jos treneris? Ar mes apskritai jaučiamės turį teisę nenuleisti galvos ir nepasiduoti likimui?
Nors dirglus požiūris į gyvenimą, nusivylimai ir sielvartai, kurie taip traukia mintis, anaiptol neatspindi mūsų prigimties esmės, tačiau daugeliui vis tik atrodo pernelyg rizikinga netgi susimąstyti apie laimės galimybę. Ir išeina taip, tarsi mes daug labiau mėgaujamės savo kentėjimais, bet visai nemokame mėgautis savo laime, kurios nors kiek, bet visiems yra atseikėta. Daugelio žmonių atžvilgiu tai liūdna tiesa.
Laimė juk išties egzistuoja ir yra pasiekiama. Tai kas mus sulaiko? Atsakymo į šį klausimą paieškos nėra paprasta proto mankšta. Ir pati laimė nėra vien tik pozityvus nusiteikimas. Būna taip, kad mums į savo gyvenimą reikėtų pažvelgti iš globalesnės perspektyvos, kad galėtumėme sėkmingai judėti toliau, o mes vietoje to tenkinamės savęs „gerinimu" atskirais lopais. Tuo tarpu egzistuoja reali galimybė užsiimti kažkuo paprastesniu, bet efektyvesniu ir galinčiu duoti daug prasmingesnį rezultatą. Tai kas vis tik stovi tarp mūsų ir laimės?
Nepriklausomai nuo kiekvieno atskirai intelektualinių sugebėjimų daugelio mūsų pašnekesius su savimi galima apibūdinti kaip beviltiškus arba galinčius įvaryti mirtiną nuobodulį. To nereikėtų niekada užmiršti. Mes gainiojame save kaip vergvaldžiai bei iš anksto repetuojame pralaimėjimus ir nesėkmes. Iš naujo, tarsi blogame kine, „persukinėjame" desperaciją ir vilčių žlugimus. Mes su mazochistišku pasitenkinimu kamuojame, juodiname ir žeminame save. Arba taip užsimūrijame savyje, jog vos begalime kvėpuoti ir jau jokiu būdu nesame pajėgūs pasitikti gyvenimo atvirai ir betarpiškai. Turėtumėm susimąstyti apie tai.
Mus tarsi užburia mūsų baimės, mes narstome jas, nerimastingai lytime jas tarsi šašą žaizdos, kuri mus hipnotizuoja gyvatės akimis. Mums būtina tai suvokti. Mes be galo bijomės nusivylimų, - todėl ir nedrįstame taikytis aukštai. Mes bijomės, kad mūsų lūkesčiai pavirs druzgais, - todėl tenkinamės mažu. Mes taip beprotiškai bijome prarasti jaukią skurdaus būties davinio ramybę, jog vengiame bet kokių didesnių išgyvenimų, - nors kaip tik jie mus ir turtina.
Trokšdami bet kokia kaina apsisaugoti, mes bailiai slepiamės nuo savo pačių gabumų ir neišnaudojame galimybių net pamėginti siekti to, kas sudaro gyvenimo išminties palaimą. O paskui gailiai verkšlename: „Viešpatie, ir kodėl gi aš toks nelaimingas?" Nors tereikėtų tik suvokti tai ir pabusti. Su meile sau.
Tėvų ar aplinkos perspėjimai ir „geranoriški" patarimai: „nešok aukščiau bambos", „neįsivaizduok kažin kas esąs", „Svajoklis, gumbo įsigeidei?" atspindi vien dramatiškas mūsų baimes - „nevertas", „niekam tikęs". Ir siaubingas pojūtis, jog jau vien už tai, kad gyveni, visuomet reikia mokėti. Arba kad po sėkmės būtinai seks pralaimėjimas, po skrydžio - kritimas.
Nemažai žmonių visą savo gyvenimą yra valdomi iš vaikystės atsineštų baimių ir, patys to nesuvokdami, ne gyvena, bet kenčia. Neretai jos ypač pasireiškia tiems iš mūsų, kuriems kažkada buvo įteigta (ar jie patys sau įsiteigė), jog žmogaus prigimtis - tai pirmiausia kažkas nešvaraus ir blogo, ką nuolat reikia laikyti pažabotą ir drausminti rimbais. Arba tiems, kurie lemtį įsivaizduoja ne kaip kažką kuriamo paties žmogaus, o kaip smulkmenišką tironą, kuriam tegalima būti tik nuolankiam ir įsiteikinėti nuolatinėmis aukomis. Toks nusiteikimas, susidūrus su sudėtingesnėmis gyvenimiškomis situacijomis, kartais gali pakišti koją net savarankiškiems, pasitikintiems savimi bei išauklėtiems gėrio dvasioje žmonėms.
Liūdniausia, kad nepaisant savo kilmės ir pasireiškimo formos toks mąstymas labai gyvybingas. Nors neša priešingą pageidaujamam rezultatą. Efektyviausiai valdyti savo gyvenimą galima tik vadovaujantis pozityviu nusiteikimu: siekiant viltį žadinančių ir mūsų energiją stimuliuojančių tikslų bei ieškant bendraminčių šiame kelyje, stengiantis, kad mūsų veiksmai kuo labiau atitiktų mūsų pačius geriausius ketinimus, vizualizuojant jau pasiektus rezultatus. Ir negailint jėgų, kad suteiktumėm pagreitį tam, kas iš tiesų įkūnija mūsų norus. Tai ir yra procesas, kuriuo galime susikurti savąją laimę. Priešingas kelias - iš naujo atsiduoti senų nuoskaudų ir baimių išgyvenimams, beviltiškai sau kartojant, jog joks šviesesnis ir turiningesnis egzistavimas tiesiog neįmanomas. Taip mes ne tik neišsisaugome nuo kančių, - mes jau dabar kenčiame. Ir norom ar nenorom renčiam apie save atsiribojimo nuo tikrojo gyvenimo sienas.
