Jie jaučia pareigą tėvus dažnai lankyti, aptarinėti su jais savo tarnybinius reikalus, nuolat teikti jiems materialinę paramą. Toks bendravimas su tėvais nėra blogas, jeigu jis netrukdo sutuoktiniui.
Vyrui derėtų atkreipti dėmesį, kaip klostosi žmonos ir jo motinos santykiai. Jeigu moterys puikiai sutaria, galima dažnai ir artimai bendrauti su motina, nesibaiminant įskaudinti žmonos. Bet jeigu jos dažnai konfliktuoja, derėtų labiau paisyti žmonos nuomonės, nes būtent nuo jos priklauso santuokos patvarumas. Daugybė moterų net nesutardamos su vyro anyta sugeba išsaugoti šeimą. Bet turbūt nė kiek ne mažiau jų dėl tokių nesutarimų išsiskiria su vyru, nesulaukusios jo paramos. Yra ir tokių, kurios susiranda meilužį vien tam, kad atkeršytų savo vyrui už jo nuolankumą motinai, kuri kaip įmanydama stengiasi sukiršinti jį su žmona (viena moteris pasakojo, kad jos vyras, apsilankęs pas motiną, kurį laiką būna šiurkštesnis, priekabesnis ir vengia seksualinių santykių).
Moteriai taip pat reikia pasidomėti, kaip jos vyras bendrauja su uošviais. Be abejo, reikia tėvus aplankyti, jiems padėti, bet jeigu vyras vengia uošvių, geriau jo neversti dažnai su jais bendrauti.
Kartu gyvenantiems tėvams reikia rodyti deramą pagarbą, bet negalima leisti jiems vadovauti. Kad ir kokia protinga ir sumani būtų uošvė ar anyta, jai nedera kištis ir savo ištekėjusios dukros ar susituokusio sūnaus šeimyninius reikalus. Juo labiau nedera jiems nurodinėti, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, jeigu jie patys to neprašo. “Po vienu stogu” gyvenantys tėvai turi netrukdyti ir sutuoktinių intymiam gyvenimui. Jei patys nesusivokia trukdą, reikia su jais ramiai apie tai pasikalbėti.
Jeigu ir vyras, ir žmona pripažintų, kad jie vienas kitam yra svarbiausi ir kad nė pati geriausia mama negali pakeisti mylimos žmonos arba mylimo vyro, jie niekada neleistų išardyti savo santuokos.
