Hipochondrija - tai ne tik liguistas įtarumas ir nuolat sugižusi nuotaika, tai rimta liga. Tokia liga, kad daugelis farmacijos kompanijų nagus graužtųsi iš apmaudo, praradę savo hipochondrikus. Nes būtent jie ir yra pagrindiniai visokiausių biologiškai aktyvių maisto papildų, raminamųjų bei gyvybinį tonusą stimuliuojančių preparatų vartotojai. Nors visi šie išoriniai liguistos būsenos pasireiškimai nė kiek nepaaiškina, kas yra hipochondrija...
Į hipochondriją labiausiai linkę įtarūs ir nuolatinio nerimo kamuojami, neryžtingi, tačiau neretai įžūlaus elgesio, isterinių charakterio bruožų turintys žmonės. O ir hipochondrija kiekvienu atskiru atveju pasireiškia savaip. Dažniausias jos simptomas - tai didžiulė sveiko žmogaus baimė susirgti. Ir neretai ta baimė būna tokia stipri, kad žmogui išties išryškėja imitaciniai kokios nors ligos požymiai.
Tačiau egzistuoja ir priešingas variantas, kurį būtų galima pavadinti „sveikatingumo hipochondrija". Juk mes visi esame matę vos kretančius „bėgikus ristele", ledo lytis vandens telkiniuose sklaidančius pamėlynavusius „ruonius" viduržiemį, bent jau girdėję esame apie „idėjinius" vegetarus bei nepaliaujamai patiklių pasekėjų ieškančius visokiausius „sveiko gyvenimo būdo" pranašus. Tai jau somatotonikai, pasiryžę viskam, kad tik įrodytų savo pačių ir savojo gyvenimo stiliaus pranašumą prieš praktikuojamą „paprastų" mirtingųjų. Tiktai, deja, pernelyg dažnai jie, siekdami „geležinės sveikatos", nebeatitaisomai suardo nuosavą organizmą...
Dar vienas hipochondrijos porūšis - tai perdėtas dėmesys savo ligai. Nors dėl jos apskritai jokio didesnio triukšmo kelti nevertėtų - tiesiog išsigydyti, ir viskas. Pavyzdžiui, jeigu žmogui lengvo pobūdžio stenokardija, ar jam verta kas šimtą žingsnių tikrintis savo pulsą ar mėginti įsiklausyti - pakito kaip nors jo savijauta ar ne? O kur dar įtarus vaistų anotacijų studijavimas, pedantiškai punktualus tablečių gėrimas ar netgi pamokantys komentarai jas išrašiusiam gydytojui...
Pasitaiko ir taip, kad, tarkim, žmogus tiesiog išsigalvoja sau rimtą ligą - vėžį, cukraligę - ir pradeda tiesiog terorizuoti gydytojus, reikalaudamas kuo nuodugniausio ištyrimo. Savaime gal tai ir nėra blogai, tačiau blogiausia, kad net ištirtas hipochondrikas netiki, kad yra sveikas, nors gydytojas jokių ligos požymių neatrado! Tuomet jis mano, kad nuo jo tikroji diagnozė slepiama, ir eina tikrintis į kitą gydymo įstaigą, kur viskas kartojasi iš naujo. Bei kartais viskas baigiasi taip, jog kai kurie žmonės po to prieina prie išvados, kad serga dar mokslui nežinoma liga, - ir nugrimzta į giliausią depresiją.
Tačiau ne kiekviena padidėjusio susirūpinimo dėl savo sveikatos būsena iškart būtinai turi reikšti, jog žmogui neišvengiamai reikia psichiatro pagalbos. Juk pasitaiko, kad, pavyzdžiui, žmogus, išgyvenęs infarktą, pradeda pernelyg koncentruotis būtent į šį savo biografijos faktą. Ir išgyvena jį vis iš naujo ir iš naujo. Tokiu atveju pakankamai patirties turintis kardiologas gali padėti pacientui susidoroti su nepagrįstomis baimėmis.
Bet jeigu ligonį po išgyvento infarkto savo gniaužtais jau laiko apėmusi depresija, jeigu jis yra įsitikinęs, kad niekuomet nebepasitaisys, kad faktiškai jau „miršta", tuomet psichologo pagalba gali būti labai naudinga ar netgi būtina. Nors lengvesniais atvejais gali padėti ir bendrosios praktikos gydytojas, neuropatologas. Bet kai prie visko prisideda rimti sutrikimai, pavyzdžiui, nervinė anoreksija, be psichiatro pagalbos apsieiti būna sunku.
Hipochondrijai, kaip ir bet kokiai kitai ligai, lengviau užkirsti kelią, negu ją gydyti. Todėl sunkia liga persirgusiam žmogui būtina paaiškinti, kad dabar jam jau niekas nebegresia. Gali padėti nedidelės trankviliantų (raminamųjų) dozės. Yra tokia sąvoka - nozogeninė reakcija (gr.nosos - liga). Tai reiškia paciento reakciją į ligą, kuri gali pasireikšti, pavyzdžiui, depresija po infarkto. Ir šiuo atveju psichoterapija yra pats geriausias vaistas.
Hipochondrijos gydymas nėra lengvas procesas. Nors būna ir paradoksų. Štai kartą ligoninėje gulinčio paciento su hipochondrijos sindromu būklė tik blogėjo. Jis skundėsi galvos skausmais ir buvo įsitikinęs, jog serga smegenų vėžiu. Galiausiai jis ėmė ištisomis dienomis žiūrėti sustingęs į vieną tašką ir jokia psichoterapija, jokie antidepresantai jam nebepadėjo. Priversti jį kaip nors atgyti atrodė nebeįmanoma, nes jis netgi maisto pradėjo atsisakyti. Nors buvo išsilavinęs, pakankamai inteligentiškas žmogus.
Tačiau kartą seselė per neapsižiūrėjimą prileido jam vonią pernelyg karšto vandens. Klestelėjęs į ją, pacientas nusitvilkęs pašoko ir ėmė koneveikti visą ligoninę. O kai nurimo ir buvo apžiūrėtas - nebuvo pastebėta ne tik rimtų nudegimų, bet dingo ir anksčiau kamavusios hipochondrijos simptomai! Jis pradėjo normaliai bendrauti, su šypsena prisimindavo savo „smegenų vėžį" ir netrukus buvo išrašytas.
Tačiau tokie atvejai - retenybė. Paprastai hipochondrijos gydymas reikalauja laiko ir ypatingo dėmesio pacientui. Jam neleistina duoti skaityti bet kokios medicininės literatūros ar bendrauti su juo medicininėmis temomis. Nes, pavyzdžiui, išgirdęs žodį „leukocitai", toks ligonis labai lengvai jį gali susieti su „leukemija" ir įtikinti save, jog mirtinai serga. O po to seka depresija ir nuolatinės mintys apie neišvengiamą mirtį.
Daugelis mūsų jaučiamų liguistų simptomų priklauso nuo situacijos, kurią mes nuolat priversti kęsti. Pavyzdžiui, neretas, dirbantis sėdimą darbą, skundžiasi nugaros ir stuburo skausmais. Tačiau šiuo atveju tai normalu. O į hipochondriją linkę žmonės, išgąsdinti tokių požymių, daugiau apie nieką ir negalvoja, susitelkdami tik į juos. Jie tarsi specialiai „mėgaujasi" savo kentėjimais. Neretai tai būna pasąmoningo siekio atkreipti į save dėmesį išraiška, nors kartais įtakos gali turėti ir visiškai kiti veiksniai.
Todėl jeigu kas nors iš mums artimų žmonių yra linkęs į hipochondriją, siekiant užkirsti kelią šiai ligai, būtina tam tikra elgesio su juo taktika. Nereikia stengtis bet kokia kaina tokio žmogaus įtikinėti, kad iš tiesų jis niekuo neserga ir yra visiškai sveikas. Daug veiksmingiau dėmesingai jį išklausyti, parodyti, kad suprantame jo išgyvenimus... ir nieko daugiau. Nereikia nei patarinėti, nei įtikinėti - tiesiog nieko nesiimti. Ligos temų neliečiantis bendravimas turi vykti kaip įprastai. Ir tai yra pagrindinė taisyklė visiems nuolat bendraujantiems su hipochondriku žmonėms. Nes tik tokiu būdu jis, nematydamas savo negalios patvirtinimo aplinkinių elgesyje, pajėgs lengviau atsikratyti minčių apie įsikalbėtą ligą.
Reikėtų kontroliuoti, ką toks žmogus skaito ir ką klauso ar žiūri. Pageidautina, kad tai nebūtų medicininės temos. Apskritai visą medicininę literatūrą nuo hipochondrikų reikėtų laikyti kuo toliau. Svarbiausia, kad tokios negalios pančiojamas žmogus turėtų kuo daugiau progų bendrauti. Jį reikėtų paskatinti dažniau išeiti pasivaikščioti, užsiiminėti sportu pagal savo galias. Optimistiškos natūros žmonės niekada netampa hipochondrikais.
