Psichologai įsitikinę, kad melas neišvengiamas. Jų manymu, melas yra svarbus veiksnys, stengiantis sureguliuoti tarpusavio santykius.
“Argi aš ne šaunus, mieloji?” Specialistų teigimu, vyrams dažniausiai tenka meluoti bendraujant su priešingos lyties atstovėmis. Taip yra todėl, kad norisi pasirodyti geresniam, šaunesniam arba turtingesniam negu iš tikrųjų yra. Dažnas vyras paliudytų, kad būtų pernelyg sunku apsukti galvą merginai, sakant jai “tik tiesą ir nieko daugiau, išskyrus tiesą”. Ir priekaištauti jam dėl to nederėtų, nes, matyt, taip lėmė pati gamta. Juk panašiai elgiasi ir paukščiai bei žvėrys. Pavyzdžiui, balandis, norėdamas patikti pasirinktai patelei, prieš ją staiposi, išpučia gūžį, pašiaušia plunksnas - iš tikrųjų taip jis atrodo daug šauniau nei įprastai.
“Viskas kuo puikiausiai, mama”
Nors mama paprastai moko vaikus nemeluoti, bet vaikai jai dažnai meluoja. Jie tiesiog negali to nedaryti, žinodami, kaip mama dėl jų nerimauja. Pavyzdžiui, argi galima mamai pasakyti, kad šeimoje “pakvipo” skyrybomis, kad atleido iš darbo arba kad gresia bankrotas? Tokios naujienos ją gali pražudyti. Tad ir tenka meluoti, nes “šventas” melas mamai geriau už karčią tiesą.
“Mieli kolegos, aš ne iš kelmo spirtas”
Pradėjus dirbti naujame kolektyve, kiekvienam žmogui maga pasigirti savo gabumais bei patirtimi ir viską truputėlį “pagražinti”. Nieko bloga, jeigu žmogus linkęs prisiminti apie save tik gera, o blogus dalykus “pamiršta”. Galbūt, norėdamas pateisinti savo žodžius, jis stengsis tobulėti ir nekartoti praeities klaidų.
“Vaikus atneša gandrai, mažyli”
Vaikai tokie smalsūs ir užduoda tiek klausimų, kad jiems neįmanoma kartais nepameluoti. Arba todėl, kad klausimas pernelyg keblus, arba kad pernelyg ilgai reikėtų aiškinti. Kita vertus, vargu ar pats vaikas norėtų ilgai klausyti ir ar suvoktų sudėtingą paaiškinimą. Todėl mažyliui paklausus, kodėl pučia vėjas, galima drąsiai atsakyti: “Todėl, kad juda medžių lapai”, o pasiteiravus iš kur atsirado jaunesnysis broliukas, paaiškinti, kad jį atnešė gandras.
“Margi, atnešk!”
Gyvūnai, ypač šunys, yra ištikimi šeimininkui, todėl jiems meluoti labai nemalonu. Deja, kartais tenka. Pavyzdžiui, dresuojant. Kol šuo nepatiki, kad daiktas, kurį jis privalo atnešti, šeimininkui yra gyvybiškai svarbus, jis neskuba pildyti komandos. Tad ir tenka “įtikinėti” - mosuoti rankomis, raukyti kaktą, vartyti akis, kol šuo patiki ir pradeda pildyti komandas.
