
„Kelis mėnesius aš mėginau palaikyti savo bičiulę, kuri ką tik išsiskyrė, - pasakoja moteris. - Laisvadienius ji leisdavo mano namuose, nuolat man skambindavo, aš sėdėdavau su jos vaikais... Po truputį ji atsigavo, o aš... Aš vos nesusirgau. Man buvo nebelikę jėgų netgi paskaityti pasakėlę savo penkerių metų sūnui. Kartą ji paprašė manęs vėl pabūti su savo vaikais, kad pati galėtų pabūti fitneso klube. Aš tuo metu buvau persišaldžiusI, ir tai ji puikiai žinojo. Tada aš ir supratau, jog savo labdariškumo turiu atsisakyti.".