Daugybė jaunų merginų kasdien mintyse kartoja šiuos žodžius stovėdamos prieš veidrodį ar pavyduliaudamos už jas gražesnėms draugėms. Jos jaučiasi tarsi nuskriaustos, neturėdamos per pečius vilnijančių plaukų, kerinčių akių, dailios nosytės, grakščios figūros. Jos įsitikinusios, kad niekada nesužavės ne tik gražiausio klasės draugo ar gatvės vaikino, bet ir jokio patinkamo vyro...
Klausimas „kodėl aš tokia negraži?" iškyla dar paauglystėje, kai mergaitė pradeda vis dažniau staipytis prieš veidrodį siekdama patikti berniukams. Ji tepa lūpytes mamos lūpdažiu, o blakstienas - tušu, slapčiomis matuojasi jos sukneles, aukštakulnius batelius. Tačiau kiek besistengtų, veidrodyje mato „bjaurųjį ančiuką" - kreivomis kojomis, atsikišusiomis kaulėtomis alkūnėmis, ilga nosimi, neišraiškingiomis akimis, blyškiu spuoguotu veidu. Ir klasės berniukų žvilgsniai, lyg tyčia, krypsta ne į ją, bet į kur kas dailesnes ir gražesnes mergaites... O ją nebent paerzina dėl kreivų kojų, kumpos nosies.
Ir suaugus „reikalai" nepagerėja. Nosis nesutrumpėja, akys nepadidėja, plaukai nesutankėja. Negelbsti nei juodi akių apvadai, nei skruostų raudonis, nei patys ryškiausi lūpų dažai. Niekas nekviečia į pasimatymus, nors širdis šaukiasi meilės... Naktimis pagalvė drėgsta nuo ašarų: „Ak, kodėl aš tokia negraži? Ak, kodėl aš tokia nelaiminga?" Nesinori niekur eiti, su niekuo bendrauti, pramogauti, nes pernelyg skaudu matyti, kaip mylimas vaikinas šoka ir flirtuoja su kitomis ar bučiuoja geriausią draugę, visiškai nekreipdamas dėmesio į „tokią baidyklę".
O reikėtų visai nedaug - užuot verkus ir sielvartavus, nusijuokti. Jeigu gamta pašykštėjo grožio, reikia išmokti juoktis, kaip išmoko garsiosios Barbara Streizand, Betė Midler, Tina Terner, Agnetė Faltskog ir daugelis kitų, anaipol ne gražuolių, bet tapusių labai žaviomis ir mylimomis moterimis. Kiekviena iš jų sutiko savo Princą, kuriam neišraiškingos akys pasirodė „pačios gražiausios", kumpa nosis - „pati nuostabiausia", o kreivos kojos - „pačios seksualiausios".
Taip lemta kiekvienai negražiai moteriai, jeigu ji nenukabina nosies, neužsisklendžia savyje ir nepasislepia nuo viso pasaulio, bet pamilsta save tokią, kokia yra ir daro tai, kas jai patinka. O svarbiausia - ji moka šypsotis, moka juoktis. Ir kai tik nustoja galvoti apie grožį, ji pasijunta laiminga. Jos gyvenimo nebenuodija „nestandartinė" nosis, žvairos akys ar pernelyg liesos kojos. O vėliau...
Tam tikru metu, tam tikroje vietoje, tam tikram žmogui ji pasirodo neapsakomai graži. Gal šokanti ar dainuojanti, gal kurianti ar pramogaujanti, gal paprasčiausiai dirbanti savo įprastą darbą. Kukliai pasidažiusi ar visai be makiažo, šventiškai pasipuošusi ar dėvinti kukliais kasdieniais drabužiais. Jam toji moteris tampa pati brangiausia ir mylimiausia. O ji tuomet pasijunta pačia laimingiausia.
