Nuo gilios senovės žmonių protus traukė jaunystės eliksyro paieškos. Senovės Indijoje, Kinijoje, Graikijoje ir Egipte nepailstant buvo stengiamasi atrasti būdų, kaip pasipriešinti organizmo senėjimui, užsitikrinti ilgaamžiškumą ir gerą sveikatą. Jau pačiame seniausiame kinų medicinos traktate, parašytame, kaip manoma, dar 4 tūkstantmetyje prieš mūsų erą, buvo patarimų, kaip išsaugoti jaunystę ir gerą savijautą. Šia problema užsiiminėjo garsusis graikų gydytojas Plinijus prieš 2000 metų, o vėliau ir romėnas Areteusas, pirmasis aprašęs cukrinį diabetą.
Vėlesniais laikais žmonės ne tik kad neprarado susidomėjimo gyvenimo ir jaunystės prailginimo problema, bet ir perkėlė jos sprendimą į mokslinę plotmę. Atsirado naujas mokslas apie hormonus ir genus - endokrinologija. 1905 metais anglų mokslininkas Ernestas Starlingas atrado pirmąjį hormoną - testosteroną. Svarbių atradimų šioje srityje padaryta praėjusį amžių, jie tęsiami ir dabar. Žmonės nenori susitaikyti su neišvengiama senatve ir jos sąlygojama negalia.
Kodėl vis dėlto žmonės sensta? Šio proceso mechanizmai dar nėra iki galo ištirti. Vis dar negalime vienareikšmiškai pasakyti, kokios turi būti optimalios žmogaus gyvenimo sąlygos. Egzistuoja daugybė parametrų, kurie turi įtakos žmogaus sveikatai bei jo normaliai gyvybinei veiklai. Mitybos aspektas tarp jų yra vienas svarbiausių. Maisto baltymai, angliavandeniai, juose esantys mineralai ir vitaminai betarpiškai veikia organizmo funkcionavimą ir daro įtaką žmogaus gyvenimo kokybei.
Senėjimo priežastys - viena aktualiausių šiuolaikinės biologijos ir fiziologijos temų. Šiuo metu egzistuoja pakankamai daug senėjimą aiškinančių teorijų, ir jos neretai prieštarauja viena kitai. Tai gali būti paaiškinama daugybe įvairiausių šį procesą sąlygojančių veiksnių.
Genetinio pobūdžio ligomis žmonės sirgo nuo seniausių laikų. Tirdami egiptiečių mumijas, mokslininkai įsitikino, jog ligų išsivystymą skatinančios mutacijos yra neatskiriama žmogaus genomo ypatybė. O kapavietėse atrasti palaikai tik patvirtino, jog dauguma genetiškai sąlygotomis ligomis sirgusių žmonių dažniausiai nesulaukdavo brandaus amžiaus ir mirdavo gan jauni.
Žmogui senstant kiekvienos jo ląstelės branduolyje ženkliai sumažėja tam tikrų baltymų, pradeda raukšlėtis ląstelės branduolio apvalkalas, trikti klaidų taisymas DNR kopijavimo procese. Toliau ląstelės ima prarasti savo gebą dalintis, atgyvenusios ląstelės jau nebepakeičiamos naujomis. O tai reiškia organizmo senėjimo pradžią.
Šie organizmo pokyčiai paliečia visas jo sistemas: nervų, kraujotakos, virškinimo, reprodukcinę, šlapimo šalinimo, o taip pat skeletą, raumenis, regėjimo ir klausos organus, odą. Peržengus 40 metų slenkstį, visi organizme vykstantys procesai sulėtėja. Senėjimo problemomis užsiimantys britų mokslininkai nustatė, jog vyresnių kaip 40 metų amžiaus žmonių reakcija yra sulėtėjusi 10-25 proc., palyginti su jaunesniais. Tai sąlygoja galvos smegenų funkcionavimo pakitimai. Žmogus jau gali užmiršti sutartą susitikimą arba seno pažįstamo, su kuriuo ilgai nebuvo susitikęs, vardą. Žodžiu, nemalonių situacijų vis gausėja ir sumišę žmonės konstatuoja: "Sklerozė!"
Žmogus, perkopęs 40 metų amžiaus ribą, lėčiau atpažįsta skaičius, žodžius, atvaizdus. Artėjant 60-mečiui, šie sugebėjimai dar labiau silpnėja. Smegenų veikla silpsta, mažėja ir bendras biologinis aktyvumas. Akivaizdžiausiai tai pasireiškia atminties ir suvokimo galių mažėjimu. Harvardo universiteto mokslininkai, tirdami 40 metų sulaukusius žmones, nustatė šio liūdno proceso priežastis: žmogaus genuose ima kauptis pažeistos DNR molekulės. Taip "paleidžiama" smegenų senėjimo programa. Silpnėja ne tik atmintis, bet ir gebėjimas mokytis.
Kol kas mokslininkai gerontologai vis dar negali atsakyti, kada konkrečiai prasideda šie procesai ir kas inicijuoja šių mechanizmų paleidimą. Atskiri individai pradeda senti būdami skirtingo amžiaus - vieni anksčiau, kiti vėliau. Manoma, kad šiuo atveju didelę reikšmę turi paveldėtas polinkis ir žmogaus gyvenimo būdas. Juk jaunystėje vieno žmogaus smegenys savo genetiniu aktyvumu mažai skiriasi nuo kito. Tačiau laikotarpiu tarp 40 ir 70 metų šie skirtumai ypač išryškėja. Tai ir sąlygoja, kad žmonės sensta skirtingu tempu.
Beveik visiems 40-metį perkopusiems žmonėms pasireiškia senatvinė toliaregystė. Žmogui tampa sunku įžiūrėti arti esančius smulkius daiktus. Taip yra dėl to, jog akies lęšiukas bėgant metams sustandėja, praranda elastingumą, o jį prilaikantys raumenys nusilpsta dėl amžiaus sąlygotų ypatybių. Pakaušio srityje esanti galvos smegenų dalis, atsakinga už regą, akių raumenims siunčia reikiamus signalus, tačiau jie jau nebegali, kaip anksčiau, moduliuoti lęšiuko formą taip, kad arti esančių daiktų atvaizdas būtų fokusuojamas į tinklainę. Dėl tos priežasties daugelio nuo jaunystės trumparegių žmonių regėjimas, sulaukus 45-erių, tampa normalus. O jeigu žmogaus regėjimas buvo labai geras, tai su amžiumi jis tampa toliaregis.
Beje, "tikriems" toliaregiams senatvinė toliaregystė prasideda anksčiau negu kitiems. Dažniausiai nuo senatvinės toliaregystės kenčiantiems žmonėms regėjimas koreguojamas akiniais arba kontaktiniais lęšiais. Tokiu atveju yra taikomas ir monoregos metodas, t.y. viena žmogaus akis koreguojama darbui žvelgiant į tolį, o kita - smulkių daiktų įžiūrėjimui iš arti.
