Pastaruoju metu atlikti tyrimai mokslininkams leidžia manyti, kad smaližiavimas yra ne blogas įprotis, o įgimtas organizmo poreikis.
Jautriosios liežuvio ląstelės (receptoriai) gali atskirti 4 svarbiausius skonius: saldų, sūrų, rūgštų ir kartų. Jos išsidėsčiusios skirtingose liežuvio vietose. Saldaus skonio receptoriai yra ant liežuvio galiuko, kartaus - prie liežuvio šaknies, o rūgštaus yra liežuvio kraštuose. Skonio pojūtis labai svarbus visai virškinimo sistemai ir bendrai organizmo būklei. Sudirginti skonio receptoriai pasiunčia nervinį impulsą į tam tikrą galvos smegenų sritį, veikiančią virškinimą.
Labai ilgai smaližiai buvo laikomi stresų ir silpnavališkumo aukomis, medžiagų apykaitos sutrikimo kamuojamais ligoniais. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad dėl visko kaltas įgimtas poreikis saldumynams. Mokslininkams pavyko atrasti geną, kuris “verčia” smaližių vidury nakties pakilti iš lovos ir sušveisti plytelę šokolado, arbatą saldinti 5 šaukšteliais cukraus ir pan.
Mokslininkai, padarę daugybę eksperimentų, įrodė, kad moterys iš prigimties jautresnės karčiam skoniui, todėl labiau mėgsta saldumynus. Tuo tarpu stipriosios lyties atstovai labiau linkę mėgautis pipirais, česnakais ir garstyčiomis negu saldainiais.
Smaližiai daug linksmesni, kūrybingesni, labiau linkę bendrauti žmonės. Įrodyta, kad šokolade esančios medžiagos skatina smegenis gaminti vadinamuosius “džiaugsmo” hormonus. Todėl smaližiai rečiau serga depresija.
Didžiausias pavojus, tykantis smaližių, - nutukimas su visomis jo pasekmėmis. Šiuolaikiniai mokslo pasiekimai leidžia manyti, kad netolimoje ateityje gydytojai galės padėti savo pacientams atsikratyti aistros saldumynams.
