SRUOGOS, SUKTUKAI IR GARBANOS
Kiekvienas žmogaus plaukelis panašus į svogūno galvutę. Į ją įsiremia čiulptukas, kuris maitina senuosius plaukus bei suteikia galimybę išaugti naujiems. Čia pat išsidėsčiusios riebalinės liaukos, reguliuojančios plaukų sausumą ir riebumą.
Plaukų tankumas ir jų augimo greitis bei pobūdis labai skiriasi. Galima būtų pasakyti, kad mūsų garbanos auga tam tikrais ciklais. Pavyzdžiui, 2-3 metus jie auga itin sparčiai, o būna, kad keletą mėnesių iš viso ilsisi. Sruogelės auga nesinchroniškai, todėl, atidžiau pažiūrėję, pamatytume nevienodo ilgio plaukus - įvairiose jų augimo stadijose. Plaukų šeimininkas per parą praranda nuo 60 iki 80 plaukų. Juos pakeičia kiti. Per parą plaukai vidutiniškai išauga 1-3 mm, per mėnesį jų ilgis pasiekia 1 cm, o per metus - 12-18 cm. Manoma, kad per metus plaukai gali išaugti iki 1,5 metro.
Kai kurie tėčiai ir mamos įsitikinę, jog nuskutus vaiką plikai jo plaukai sustiprės. Dermatologai teigia, jog tai nepadeda. Kai vaikui sukanka penkeri metai, pakinta plaukų struktūra, ir jie iš tikrųjų tampa tankesni ir stipresni.
"Sprogimas makaronų fabrike"
Šiuolaikiniai kirpėjai ir kosmetologai išrado galybes būdų, ką daryti, jog neslinktų plaukai (įvairiausi šampūnai, balzamai, dažantieji preparatai, lakai, putos, kiti kosmetiniai preparatai).
O kaipgi senovėje... Antikiniais laikais šukuosena buvo gana paprasta: sklastymas per vidurį galvos ir mazgas ant pakaušio. Pamažu ji tapo vis sudėtingesnė ir pagaliau virto tikru meno kūriniu, sutvirtintu sagėmis su briliantais. Tai nesunku pastebėti senoviniuose paveiksluose: gražuolės imperatoriaus Nerono žmonos Popėjos ir nuostabiosios dukters Antonijos atvaizdai aiškiai atstovauja kaip tik tokioms tendencijoms antikiniame pasaulyje.
Romietės, nukirpusios savo vergėms plaukus, gaminosi perukus, bet nors baisiausiai mėgo puoštis ir daug dėmesio skyrė šukuosenos tobulinimui, tapti blondinėmis, kaip šiandien mūsų moterys, negalėjo. Įvairiausios garbanos buvo skirtos paprastai dienai, sudėtingos - šventadieniui ar kokiai nors progai.
Viso rokoko periodo metu plaukų šukuosena išlaikė savo ne tokį jau sudėtingą stilių: palikdama kaklą, sprandą bei ausis atidengtas plaukus sukeliant aukštyn. Paskui plaukus pradėta pudruoti pilkai ryžių ar kvietiniais miltais (taip amžiaus pradžioje šukuosenas įvairindavo ir jaunos, ir pagyvenusios moterys).
Prancūzijoje valdant Marijai Antuanetei, visuose grožio salonuose įsiviešpatavo baisi netvarka; ant galvos buvo dedamas karkasas su ant jo išpintomis įvairiomis medžiagos skiautėmis bei svetimais plaukais. Ant šios konstrukcijos užšukuojami savi plaukai ir jie sutepami aštrų kvapą skleidžiančiais riebalais.
Buvo laikas, kai rožių kalnas ant galvos primindavo tikrą gėlių lysvę. Šukuosena būdavo puošiama įvairiausiais sunkiasvoriais priedais: lentelėmis, stručio plunksnomis, juostomis, ratukais. Damai su tokia šukuosena būdavo labai sunku išlaikyti pusiausvyrą. Šalia einantis jos draugas visada padėdavo neapsijuokti kitų aukštuomenės pažibų draugijoje. Šukuosenų anuometinės moterys neišsiardydavo ir naktimis miegodavo specialiuose "loveliuose" užvertusios galvas.
Pasitaikydavo, kai į tokią gigantišką šukuoseną pakliūdavo ir koks nors graužikas (juk plaukai būdavo sutepti riebalais), todėl kaip tik šiam itin nemaloniam bei pavojingam atvejui buvo išrastos specialios žnyplės. Žinoma, neapsieita ir be patobulinimų, susijusių su įvairiausių parazitų keliamais nepatogumais - tarp jų kaulinės arba metalinės lazdelės galvai pasikasyti. Ir nieko čia nuostabaus: juk dažnai tie "meno kūriniai" ant šeimininkės galvos išbūdavo ištisas savaites ar netgi mėnesius.
Paskui į madą atėjo natūralus gamtos grožis. Moterys buvo priverstos visur nešiotis vazas su vandeniu bei gyvomis gėlėmis. Kirpėjai ėmė fantazuoti kurdami šukuosenas su lizdais bei juose esančiais kiaušiniais, netgi įvyniotomis į plaukus staltiesėmis, vaisiais, daržovėmis. Teigiama, jog mada atspindi visuomenės vystymąsi. Taip jau susiklostė, kad ilgi sijonai "pranašauja" karą, o mini - taiką. O štai aukštos šukuosenos atspindi nepasitenkinimą valdžia.
LYSVELĖ ANT GALVOS
Vešlūs plaukai, kaip, beje, ir prasti, dažnai paveldimi. Neseniai atliktas unikalus eksperimentas: į plauko svogūnėlio ląstelę, tai yra ten, kur "gimsta" plaukas, buvo implantuotas atsitiktinai pasirinktas genas. Jis nevykdė visiškai jokios biologinės funkcijos, tiesiog "informavo" specialistus apie tai, jog ląstelė neatsisakė jo priimti. Šis faktas vertinamas kaip didžiulis pasiekimas. Mokslininkai tikisi, jog genų eksperimentų dėka netrukus bus aptiktas už plaukų augimą "atsakingas" biologinis veiksnys.
O kol kas ne itin tankių plaukų savininkų arsenaluose begalė visokių priemonių. Kirpėjas Ričardas Farelas (naujos Frenko Sinatros, Eltono Džono bei Šono Konerio "ševeliūros" - jo nuopelnas) mano, kad transplantacija (plaukų iš sprando persodinimas ant plinkančio viršugalvio) ir implantacija (svetimų arba dirbtinių plaukų sodinimas) yra žalingi sveikatai. Jis sukūrė naują metodą. Sukuriama tiksli lipdytinė kliento galvos kopija, imamas plaukų (žinoma, jeigu jų dar bent kiek liko) pavyzdys ir tada sugalvojama nauja šukuosena. Naujoji šukuosena gaminama iš natūralių plaukų, įtvirtinamų specialiame permatomame tinklelyje (kuris kiek plonesnis viršugalvyje, storesnis - sprando srityje), imituojančiame galvos odą. Pašaliniam žmogui labai sunku suprasti, jog tai - perukas.
Žmogaus plaukai visuomet būdavo vertinami. Iš jų išgaunamos farmacijoje, kosmetologijoje bei kulinarijoje panaudojamos medžiagos. Stambiausias plaukų eksportuotojas pasaulyje - Indija. Šią be galo reikalingą medžiagą tiekia ne tik kirpyklos, bet ir induistų šventyklos, prieš įeinant į kurias reikia nusiskusti plikai. Vienoje iš tokių šventyklų per dieną surenkama daugiau kaip 4000 tonų plaukų.
PAINŪS SIUŽETAI
Visi tikriausiai puikiai atsimenate, kokį svarbų vaidmenį plaukui suteikdavo daugelio vaidybinių filmų režisieriai, dramaturgai. Jau nuo pat įžvalgiojo detektyvo Šerloko Holmso laikų plaukai vaidina milžinišką vaidmenį išpainiojant sunkiausias kriminalistikos mįsles. Šiuolaikiniams detektyvams šis vos įžiūrimas įkaltis gali papasakoti daugiau negu nusikaltėlio dienoraštis ar užrašų knygutė. Jis "įskųs" jį be mažiausio sąžinės graužimo - praneš apie įpročius, gastronominius pomėgius, paveldimą informaciją, nieko neslėpdamas prisipažins, ar jo šeimininkas vartoja narkotikus, o toliau patikslins, ar pats juos vartoja, ar tik pardavinėja kitiems. Atlikus specialų tyrimą galima netgi nustatyti, kada žmogus tiksliai vartojo heroiną. Floridos valstijoje tokio pobūdžio ekspertizės teismuose jau pripažįstamos kaip įrodymai: štai vienas narkotikų prekeivis ten buvo nuteistas tik dėl to, kad ant jo plaukų bei viso kūno buvo aptiktas didžiulis kokaino kiekis. Teisėjai nutarė: vadinasi, taip yra todėl, jog jis sveria didelius narkotikų kiekius ir juos pakuoja.
Beje, versija, jog Napoleonas Bonapartas mirė ne savo mirtimi, o buvo nunuodytas, kaip labiausiai patikima pasirodė šešiasdešimtaisiais mūsų amžiaus metais, kai mokslininkai ištyrė jo plauką ir aptiko jame arseno pėdsakus. Tačiau šiuolaikinių chemikų nuomone, aptiktų nuodų yra pernelyg mažai, kad jie būtų galėję tapti mirties priežastimi. Tvirtinama, kad arsenas ant Napoleono galvos pateko nuo apmušalų, kuriais buvo išklijuotos jo namo Šventosios Elenos saloje sienos. Viena iš sudedamųjų jų dažų dalių buvo arsenas, kuris drėgnoje aplinkoje kartu su kitais komponentais sudaro lakųjį junginį. Kaip tik jis ir susikaupė žymiojo karvedžio plaukuose.
Mokslininkai mano, jog dabartiniai mūsų plaukai taip pat taps archeologiniu "dokumentu", ateities kartoms atskleisiančiu šiuolaikines žmonijos problemas - ozono skylių poveikį, nitratų gausa pasižymintį maistą ir t.t.
Ar žinote, kad...
Daugelis senovės tautų šventai tikėjo, kad kerpant plaukus galima išgąsdinti ar net sužeisti galvos dvasią, todėl palikdavo neliestą plaukų sruogelę, už kurios pastaroji galėtų pasislėpti nuo žirklių. Germanai įsivaizdavo, jog jeigu pelės arba paukščiai iš kokio nors žmogaus plaukų susiręs lizdą, tam asmeniui nuolatos skaudės galvą, jis gali netgi išprotėti. Dėl šios priežasties jie rūpestingai surinkdavo kiekvieną plaukelį ir juos sudegindavo. O senovės romėnai manė, kad skutantis plaukus galima sukelti griaustinį.
Senovės slavai tikėjo, jog tas žmogus, kurio plaukai kieti, yra pikto charakterio, o tas, kurio plaukai traška ir kibirkščiuoja, pasižymi aistringa prigimtimi.
Gydytojas iš Austrijos Emilis Štremlis teigia, jog apie žmogaus charakterį galima spręsti iš jo plaukų spalvos. Remdamasis savo paties ilgamečiais stebėjimais jis nustatė, kad: brunetai greitai užsiplieskia, bet greitai ir nusiramina, o brunetės ilgai atsimena visas skriaudas bei yra linkusios keršyti; blondinės ir blondinai nepasižymi giliais jausmais, tačiau pasiryžę elgtis ryžtingai; rudaplaukiai pavojingi, bet kaip tik jie yra patys nuoširdžiausi bei labiausiai atsidavę draugai.
