Daugelis mūsų bijo patekti į ligoninę, bet laimė, kad medicina stipriai pasistūmėjo į priekį nuo tų laikų, ai sergantys buvo operuojami namuose, o vietoje gydymo buvo meldžiamasi šventyklose už ligonio sveikatą.
Pabandykite įsivaizduoti, kaip pasikeistų žmonių gyvenimas, jei visame pasaulyje nebūtų nė vienos ligoninės. Dabartinės ligoninės atsirado palyginus ne taip seniai. Mūsų protėviai ilgą laiką buvo gydomi namuose, nes neturėjo kito pasirinkimo. Iki XIX a. ligoniai buvo net operuojami namuose. Palyginus neseniai nedidelė dalis žmonių gyveno sveikatai palankiomis sąlygomis ir galėjo pasisamdyti ar išsikviesti į namus gydytoją. O miestų gatvėse buvo gausu sergančių varguolių ir elgetų, kurie klajodami platino užkrečiamas ligas.
Kad pasveiktų, senovės Graikijoje sergantys vergai eidavo melstis, į graikų medicinos dievo Asklepijaus šventyklas, kur juos globodavo žyniai. IV a. prieš mūsų erą atsirado pirmieji gydytojai, tarp kurių garsiausias buvo Hipokratas. Šis senovės graikų gydytojas parašė pirmuosius medicininius vadovėlius, iš kurių ilgus šimtmečius mokėsi ateinančios gydytojų kartos.
Manoma, jog pirmosios ligoninės atsirado Senovės Indijoje prieš 2000 metų. Europoje pirmieji pradėjo steigtis ligonines romėnai I mūsų eros amžiuje visoje Romos imperijoje. Jie kūrė karo ligonines, bet jose galėjo gydytis ne tik kareiviai, bet ir paprasti žmonės. V a. šios ligoninės buvo sunaikintos kaip ir kiti romėnų pasiekimai, žlugus Romos imperijai. Europoje išplitus krikščionybei ir įsiviešpatavus Viduramžiams medicinos vystymasis sustojo kaip ir kitų gamtos mokslų. Bažnyčios propaguojamas asketiškas gyvenimas didino žmonių sergamumą. Tuo laikotarpiu kai kurie turtingieji, tikėdamiesi gerais darbais nusipirkti galimybę po mirties patekti į rojų, aukojo pinigus ligoninių ir vargetų prieglaudoms kurti. Už šias lėšas buvo kuriami ir "raupsų namai" , kur buvo izoliuojami infekcinėmis ligomis sergantys žmonės. Šiose įstaigose ligoniais daugiausia rūpinosi ne gydytojai, o vienuolės ir vienuoliai. Viduramžių Europoje medicina buvo labai atsilikusi lyginant su Rytų šalių.
Rytų šalių įtaka
XIII a. keliautojas Marco Polo, nuvykęs į Kiniją, buvo sužavėtas vietos medicinos pasiekimais. Kiti to laikotarpio keliautojai taip pat su susižavėjimu aprašė savo veikaluose aukštą Islamo šalių medicinos lygį. VIII a. išplitus islamui po visą pusiasalį, visose jo šalyse pradėjo sparčiai vystytis medicina. Buvo prisimintos Senovės Egipto, Persijos, Graikijos, Romos medicininės žinios, kurios buvo užmirštos Vakaruose. Viduramžių laikotarpiu Rytų šalyse veikė kelios didžiausios pasaulyje ligoninės, kuriose dirbo medicinos mokyklos, bibliotekos, pirtys ir mečetės. Šiose ligoninėse palyginus efektyviai buvo gydomos kai kurios somatinės ir psichinės ligos. Jose ligonius supo švari ir graži aplinka, nuolat skambėjo tyli ir rami muzika, rytais ligoniai mankštindavosi. Pacientus reguliariai lankydavo gydytojai, kurie duodavo nurodymus medicinos seserims, kaip paruošti vaistus ir maistingą valgį ligoniams. Ligoninėse buvo paisoma griežtų higienos taisyklių, kurių laikymąsi nuolat tikrindavo valstybinės valdžios atstovai.
XII a. Europos keliautojai, kurie lankėsi Kairo ir Bagdado ligoninėse, jas apibūdino kaip "švaros ir grožio šventoves, kuriose buvo galima patirti karališką rūpestį". Rytų šalių ligoninėse buvo taikoma daugelis tuo metu žinomų gydymo būdų, įskaitant hidroterapiją (gydymą vandens procedūromis), akupunktūrą ir net narkotinių preparatų skyrimą. Ligoniai, sergantys ta pačia liga, būdavo atskiriami vieni nuo kitų, kad sumažėtų infekcinių ligų išplitimas. Vargingiems išeinant iš ligoninės būdavo duodama šiek tiek pinigų. Daugelyje Rytų šalių veikė "judriosios ligoninės" - per infekcinių igų epidemijas gydytojų komandos vykdavo į ligos židinius ant kupranugarių. Tai sumažindavo epidemijų išplitimą. XI a. prasidėjus kryžiaus žygiams iš Europos, Rytų medicinos pasiekimai pradėjo daryti įtaką Vakarams. Tuo laikotarpiu Jeruzalėje buvo didžiausias centras, kuriame buvo gydomi sužeisti kryžiuočiai, kurie grįžę namo perduodavo Islamo šalių patirtį apie medicininių įrankių sterilizavimą karštu vandeniu, apie ligoninių valymą ir vėdinimą.
Progresas Europoje
Maždaug XII a. Europoje pradėtos statyti viešosios ligoninės, kuriose vyravo labiau religinės nei mokslinės pažiūros. Šiose ligoninėse ligoniais daugiausiai rūpinosi vienuoliai ir vienuolės. Jose buvo nuolat meldžiamasi ir net sunkūs ligoniai privalėjo kasdien dalyvauti religinėse apeigose. Ligonių gydymui buvo skiriami vaistažolių preparatai, masažai, kraujo nuleidimas, sužeistų galūnių manipuliacijos. Tačiau supratimas apie higieną tuo metu buvo dar labai menkas. Ligoninėse viešpatavo nešvara, nemalonus kvapas, ligoniai buvo guldomi po kelis į vieną lovą. 1530 m. Anglijos ligoninėse įvyko perversmas. Anglijos karalius Henrikas VIII pradėjo reformuoti krikščioniškąsias bažnyčias, apriboti dvasininkų veiklą, griauti vienuolynus. Ligoninėse dirbančių vienuolių veikla taip pat buvo apribota. Šios reformos sudarė sąlygas geresniam medicinos vystymuisi. Palaipsniui Anglijos ligoninėse pradėta skirti daugiau dėmesio švarai, vėdinimui, patobulėjo senieji ir atsirado naujų medicininių įrankių. XVIII a. buvo išleistas net įsakas visose Anglijos ligoninėse kartą per 3 savaites keisti ligonių patalynę. Nepaisant didelių pasikeitimų medicinos srityje, iki XIX a. ligoninėse tebebuvo menkas supratimas apie higieną, tebeviešpatavo skurdas ir nešvara.
Geresnės gydymo sąlygos buvo prieinamos tik nedidelei daliai turtingų žmonių, dažniausiai fabrikantų ir pirklių, šeimoms. Jie turėjo galimybę pasisamdyti geriausius tuo metu dirbusius daktarus ir dažniausiai gydėsi savo namuose. Tuo tarpu tarp vargingųjų siautėjo ligos ir mirtys. XIX a. pradžioje Anglijos kariuomenei buvo sunku surinkti į armiją reikiamą skaičių sveikų rekrūtų.
Nacionalinės sveikatos tarnybos (NST) gimimas
1948 m. Anglijoje įvyko sveikatos apsaugos revoliucija. Buvo įkurta Nacionalinė sveikatos tarnybą, kuri pažadėjo garantuoti "sveikatos apsaugą ir gydymą kiekvienam šalies piliečiui, nepaisant ekonominių barjerų". Ši taryba pradėjo rūpintis, kad kvalifikuota medicininė pagalba būtų teikiama ne tik Anglijos didžiuosiuose miestuose, bet ir provincijos miesteliuose. Vykdant NST programą, į provincijų miestelių naujai pastatytas ligonines buvo siunčiami aukštos kvalifikacijos medikai kelti bendrą medicininės pagalbos lygį visoje Anglijoje. Dažniausiai gydytojai iš didesnių miestų į provinciją važiuodavo labai nenoriai - tik vyriausybės verčiami arba dėl materialinių paskatų. NST įkūrimas Anglijoje paspartino medicinos vystymąsi, sudarė sąlygas, kad reikalinga medicininė pagalba būtų prieinama kiekvienam piliečiui. Medikų pasiekimai Anglijoje paskatino ir kitas pasaulio valstybes pertvarkyti savo sveikatos apsaugą. Šių pertvarkymų pasekoje dabar daugelyje šalių kiekvienam žmogui yra prieinama būtina medicininė pagalba ir ligoninės atrodo visiškai kitaip, palyginus netgi su šio šimtmečio pradžia.
