Gyvenamoji aplinka, klimatas taip pat labai stipriai veikia tiek bendrą žmogaus savijautą, tiek ir jo sveikatą. Apie tokį įvairiapusį klimatinių veiksnių poveikį žmogaus sveikatai žinoma jau labai seniai. Dar Hipokratas (460 - 377 m. pr. m. e.) savo „Aforizmuose" rašė, jog, pavyzdžiui, kiekvieno atskiro žmogaus organizmas skirtingai reaguoja į metų laikus. Kitaip tariant, vieni mūsų esame labiau linkę prie vasaros, kiti - prie žiemos. Todėl ir ligomis skirtingais metų laikais, skirtingose geografinėse platumose ir gyvendami skirtingomis sąlygomis žmonės serga skirtingai - lengviau ar sunkiau. Mokslinio požiūrio į klimatinių veiksnių poveikį žmogaus sveikatai pagrindai medicinoje buvo padėti XVII amžiuje.
Šis poveikis gali būti ir betarpiškas, ir netiesioginis. Betarpiškas klimatinių veiksnių poveikis žmogaus organizmui yra įvairus ir pirmiausiai pasireiškia per jo šiluminę apykaitą su aplinka nulemiančias sąlygas. Kitaip tariant, klimato poveikis, pavyzdžiui, odos aprūpinimui krauju, prakaito išskyrimui, kvėpavimo ar širdies bei kraujagyslių sistemų veiklai. Tačiau žmogaus organizmą paprastai veikia ne koks nors vienas izoliuotas veiksnys, o jų visuma. Bei didžiausią poveikį daro ne įprasti, periodiškai pasikartojantys klimatinių sąlygų svyravimai, o ūmūs jų pokyčiai. Prie periodinių pokyčių aplinkoje kiekvienas gyvas organizmas evoliucijos metu paprastai jau yra prisitaikęs tam tikrais gyvybiniais ritmais. Štai kai kurioms organizmo funkcijoms svarbiausi yra metų laikų pokyčiai. Jie labiausiai veikia kūno temperatūrą, organizme vykstančių medžiagų apykaitos procesų ir kraujotakos intensyvumą, kraujo ir kūno audinių ląstelių sudėtį. Todėl, pavyzdžiui, vasaros laikotarpiu suintensyvėja kraujotaka nuo vidaus organų prie paviršinių odos audinių, o žiemą - atvirkščiai. Vasarą ir arterinis spaudimas yra mažesnis negu žiemą. Prie labiausiai nuo klimatinių sąlygų priklausančių negalavimų priskiriami perkaitimai ir peršalimai. Perkaitimas ir šiluminis smūgis dažniausiai ištinka vasarą, ypač esant karštam ir tvankiam orui. O gripas, peršalimo ligos, viršutinių kvėpavimo takų kataras paprastai pradeda kamuoti rudens ir žiemos laikotarpiais.
Tačiau kai kurie fiziniai aplinkos veiksniai (atmosferinis slėgis ir drėgnumas, oro masių judėjimas, deguonies koncentracija atmosferoje, Žemės magnetinio lauko aktyvumas, atmosferos užterštumo lygis) žmogaus organizmą gali veikti netiesiogiai. Atskirai arba įvairiomis kombinacijomis drauge jie gali paskatinti jau esamų ligų paūmėjimą, sudaryti palankesnes sąlygas infekcinių ligų sukėlėjų plitimui. Todėl šaltuoju metų laikotarpiu, kuriam paprastai būdingas didelis orų nepastovumas, ypač gresia širdies ir kraujagyslių sistemos ligų - hipertoninės ligos, stenokardijos, miokardo infarkto - paūmėjimai. Žarnyno infekcinės ligos - vidurių šiltinė, dizenterija bei kitos - dažniausiai puola žmones šiltuoju metų periodu. Vaikai iki vienerių metų amžiaus plaučių uždegimu dažniausiai serga sausio - balandžio mėnesiais. Ypač sunkiai prisitaikyti prie nepastovių, nuolat besikeičiančių orų sąlygų sekasi nuo vegetacinės nervų sistemos sutrikimų arba lėtinių ligų kenčiantiems žmonėms. Kai kurie ligoniai yra tokie jautrūs orų pokyčiams, jog gali būti laikomi savotiškais biologiniais barometrais, neklystamai nuspėjančiais juos iš anksto.
Mokslininkų tyrimai atskleidžia, kad 60 - 65 procentai širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis sergančių žmonių yra ypač jautrūs meteorologinių sąlygų pokyčiams (ypač pavasarį ir rudenį), - ženkliems oro temperatūros ir atmosferinio slėgio svyravimams, Žemės magnetinio lauko pasikeitimams.
Staiga keičiantis orų sąlygoms dėl atmosferinių frontų susidūrimo, dažniau pasireiškia hipertoninės ligos paūmėjimai, pablogėja kenčiančių nuo galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozės būklė, išauga krizės rizika sergantiesiems širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.
Šiuolaikinėje spartaus industrializavimosi ir urbanizavimosi epochoje žmonės vis didesnę laiko dalį praleidžia patalpose. Tačiau kuo ilgiau organizmas būna izoliuotas nuo išorinių klimatinių veiksnių bei yra komfortiškose arba artimose tokioms uždarų patalpų mikroklimato sąlygose, tuo labiau silpnėja jo gebėjimai prie tokių veiksnių prisitaikyti. Ypač tai veikia organizmo vidinės termoreguliacijos procesus. Taip pažeidžiama dinaminė pusiausvyra tarp žmogaus organizmo ir aplinkos, dėl to vis daugiau problemų kyla nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų kenčiantiems žmonėms. Pirmiausiai tai pasireiškia šių ligų paūmėjimu, miokardo infarktu, smegenų insultu. Todėl šiuolaikinis organizuotas orų prognozavimas medicininiu pagrindu galėtų tapti viena iš priemonių, galinčių padėti išvengti širdies ir kraujagyslių sistemos ligų paūmėjimų.
Didelė dalis išorės veiksnių, prie kurių evoliucijos metu turėjo prisitaikyti žmogaus organizmas, yra elektromagnetinės prigimties. Tikriausiai daugeliui teko patirti, jog greta tekančio vandens oras atrodo tyresnis ir gaivesnis. Taip yra dėl jame esančios didesnės neigiamų jonų koncentracijos. Dėl tos pačios priežasties gaivesnis ir tyresnis atrodo oras ir praslinkus audrai. Tuo tarpu ankštose patalpose, kuriose yra daugybė elektromagnetinių prietaisų, oras yra persisotinęs teigiamų jonų. Todėl net neilgai pabuvus tokioje aplinkoje apima mieguistumas, sulėtėja reakcijos, ima svaigti ir skaudėti galva. Analogiškai mes pradedame jaustis ir vėjuotu oru, padidėjus atmosferiniam drėgnumui ar aplinkoje, kur yra daug dulkių. Ekologinės medicinos specialistai tai aiškina tuo, jog neigiami jonai žmogaus būklę veikia teigiamai, o teigiami - neigiamai.
Tarp klimatinių veiksnių svarbią biologinę reikšmę turi ir trumpabangė Saulės spektro dalis - ultravioletinis spinduliavimas. Pakankama šio spinduliavimo „dozė" - būtina normalios žmogaus organizmo gyvybinės veiklos sąlyga. Ultravioletiniai spinduliai naikina mikrobus ant odos paviršiaus, normalizuoja mineralinių medžiagų apykaitą organizme, didina jo atsparumą infekcinėms ir kitoms ligoms. Specialiais tyrimais buvo nustatyta, jog pakankamai ultravioletinių spindulių gaunantys vaikai dešimt kartų rečiau nei tokių spindulių trūkumą jaučiantys jų bendraamžiai serga peršalimo ligomis. Trūkstant ultravioletinių spindulių, sutrinka fosforo ir kalcio apykaita organizme, padidėja jo jautrumas infekcijoms ir peršalimams, pradeda vystytis funkciniai centrinės nervų sistemos pažeidimai, paūmėja kai kurios lėtinės ligos, sumažėja bendras organizmo fiziologinis aktyvumas. Suaugusiesiems tai reiškia ir darbingumo sumažėjimą. Tačiau labiausiai jautrūs saulės spindulių „badui" yra būtent vaikai, kuriems dėl to gali išsivystyti avitaminozė D (rachitas). Tad kuo šiauriau gyvename, tuo labiau turėtumėm stengtis išnaudoti kiekvieną galimybę pabūti saulėje, kad sukauptumėm mūsų organizmui gyvybiškai būtiną ultravioletinių spindulių „normą".
Akivaizdu, jog orų pokyčiai nevienodai veikia žmonių savijautą. Sveikas organizmas sugeba laiku ir tinkamai fiziologiškai persitvarkyti, pasikeitus aplinkos sąlygoms. Jis suaktyvina savo apsaugines reakcijas, ir dėl to dauguma fiziškai stiprių, sveikata nesiskundžiančių žmonių beveik nejaučia neigiamo orų poveikio.
Nusilpusių žmonių ar ligonių organizmo prisitaikymo reakcijos yra pažeistos, ir tai apsunkina jų gebėjimą atitinkamai sureaguoti į pakitusias aplinkos sąlygas. Orų poveikis žmogaus savijautai labai priklauso ir nuo jo amžiaus bei individualaus jautrumo.
